Tiesą sakant, visai neįdomu svarstyti, koks galėtų būti Oskaro Koršunovo „Kankinys" pagal naują Mariuso von Mayenburgo pjesę. Juolab kad viskas jau buvo pasakyta prieš premjerą... Nėra taip jau dažna, kad išankstiniai lūkesčiai (publikos, teatralų, visos spektaklius kuriančios, žiūrinčios ir vertinančios bendruomenės) būtų tokie konkretūs, apibrėžti. Neturiu omeny reklaminių interviu ir pristatymų, kuriuos akis jau filtruoja kaip prekybos centrų akcijų maketus interneto portaluose. Betgi šiuo atveju teritorija a priori rodėsi visiškai aiški: juk Koršunovas, juk Mayenburgas, juk „Ugnies veidas", „Parazitai", „Šaltas vaikas" (aštru, stipru, ritmiška, aktualu, ryšku, gilu), juk naujausia pjesė, kurią tarsi estafetės lazdelę vienas kitam perduoda šiuo metu žymiausi Europos režisieriai („Kankinį" jau statė pats Mayenburgas Vokietijoje, Kirilas Serebrennikovas Maskvoje, Grzegorzas Jarzyna Lenkijoje, premjeros taip pat vyko arba planuojamos Prancūzijoje, Vengrijoje, Latvijoje, tikrai bus dar); juk pjesės tema labai aktuali visomis kryptimis radikalėjančiame pasaulyje, kuriame Breivikas leidosi į Kryžiaus žygį vieno dievo vardu, ISIS džihadistai kito dievo vardu nukryžiuoja karo belaisvius, kerta jiems galvas, homoseksualus meta nuo daugiaaukščių pastatų, o nemažiau sužvėrėję moksleiviai tarsi mažieji modžahedai terorizuoja savo pedagogus be jokios ideologijos, tiesiog taip...
Tačiau, atmetus visas tariamąsias nuosakas, belieka pasakyti, kad visi šie tarsi suprantami „Kankinio" kontekstai lieka už Nacionalinio dramos teatro Mažosios salės durų. Ir tai keista: juk nenutylimas praktiškai nė vienas Mayenburgo pjesės sakinys, priešingai, jis dažnai išrėkiamas; žodžiams antrina rėkiantys vaizdai - religiniai simboliai ir išdidintos katalikiškojo kančios kulto detalės epileptiškame, akis daužančiame projekcijų kaleidoskope, kurį lydi Gintaro Sodeikos sukomponuoti ausis rėžiantys kauksmai, primenantys seną gerą „trashą" (o jis, kaip žinia, skamba beveik vienodai, ar būtų satanistinio, ar krikščioniškojo turinio...). Paauglio Benjamino Ziūdelio istorija apie tai, kaip jis, iškamuotas mokytojų ir tėvų kartos abejingo, patogaus ir konformistinio liberalumo, persiima Biblijos retorika ir be jokių pustonių, traktuočių ar įsipatoginimų įtiki esąs išrinktasis, skelbia karą nedorovei ir kankinio vainiką dėsningai iškeičia į kankintojo plaktuką bei vinis, pasakojama... nuosekliai. Rišliai, tvarkingai, tarsi tai būtų temos / problemos pristatymas kokioje nors konferencijoje su iliustracinėmis vaidybinėmis scenomis ir kruopščiai atlikta „Power point" prezentacija. Ko gero, tai jau nėra mokyklinis projektas - pernelyg gerai matyti tvirta, patyrusi ranka, kuri brėžia tiesias linijas, išmano kompoziciją, žino, kaip pritaikyti ritmų kaitos schemas, kaip atskirti scenas, kur dėti akcentus ir t.t.
Bet... ir kas? Ar šis išmanusis pasakojimas iš tiesų kažką pasako, kam jis kalba, į ką kreipiasi? Kodėl „Kankinio" turinys su visais savo aktualiaisiais publicistiniais kontekstais lieka anonsuose ir pjesės tekste, o teatro tekstas labiau išryškina paties spektaklio konstrukciją, kuri atrodo padaryta ne architekto, bet staliaus? Lyg ir neblogo, profesionalaus amatininko, išmanančio savo darbą, kartojančio savo paties atradimus ir ėjimus, o tas „tvirtai sukaltas rėmas" juk a priori (ir vėl!) turėtų leisti skleistis, laisvai tekėti ir vešėti meniniam turiniui... Ir vis dėlto šis „rėmas" ryškiausiai demonstruoja turinio seklumą, neoriginalumą ir tiesiog akivaizdžiai nevykstantį konstruktorių-pasakotojų-„kankinių" ir temos bei adresatų dialogą. Tarsi vienas pokalbio dalyvis tiesiog tvarkingai kartotų kito kalbėtojo frazes, nepridurdamas absoliučiai nieko, neprieštaraudamas, nesutikdamas, be pagarbos ir be patyčios.
Visiškai neįdomu manyti, kad štai tiesiog nepavyko (na iš tiesų, kodėl kaskart turėtų pavykti?..). Kad režisierius pritrūko laiko, pjesė - visai ne šedevras, žiūrovai tingi dirbti patys, o kritikai kaip visada kabinėjasi, nori to, ko nėra, ir dar kad teatras juos nuolat jaudintų. Kad aktoriai esą nesuvaidina, nepatempia ir apaugę štampais... Suprantama, kad visa tai - tiesiog eilės prie rūbinės folkloras, paviršiai, banalios miesčioniškos pseudoišmanymo formulės. Jos iš esmės niekada neturi nieko bendra su bet kokio meninio ir profesionalaus lygio tikrove. Bet štai „Kankinys" nei kankinasi, nei kankina, nei yra konceptualiai abejingas, pasyvus ir apgalvotai pilkas (kas tokiu atveju gana įdomiai kalbėtų apie pasaulį, kur visos kankinystės tėra anachronizmai, o tikrovė yra virtualiai nuskausminta).
To scenoje tikrai nėra. Joje yra vaidybos studentas Kęstutis Cicėnas ir pirmasis jo pagrindinis vaidmuo - deja, vienaplanis, tiesmukas, nuo pat pradžių kuriantis rezultatą, tarsi aktorius ignoruotų savo herojaus motyvaciją bei dinamiką ir tesirūpintų raiškiai skaitomu tekstu; Laurynas Jurgelis ir subtilesnis Benjamino sekėjo bei aukos Georgo paveikslas, užgožtas negrabaus fizinės deformacijos piešinio ir sceninio partnerio kurtumo; Ingos Šepetkaitės mokinė Lidija, kuriai kurti užtenka tik sąžiningai maivytis; Mariaus Repšio kūno kultūros ir istorijos mokytojas Markus, kurį aktorius lipdo iš savo naujo masyvaus kūno, atsainokos agresijos ir liaudiško humoro; Monikos Vaičiulytės biologijos, chemijos, geografijos mokytoja Erika, dėl kurios, kaip ir dėl kitų vaidmenų, aktorei jau seniai būtų metas kelti maištą prieš režisierius, statančius ją ant batų-žudikų ir verčiančius vėl lįsti į psichopatinės olialia amplua, kuris niekaip nepadeda kurti aliuzijų į Mariją Magdalietę; Algirdo Dainavičiaus profesionaliai karikatūriškas direktorius Bacleris; Remigijaus Bučiaus beveik joks tikybos mokytojas kunigas Menratas; Nelės Savičenko jautriai ir giliai, švelniai šaržuojant kuriama Benjamino mama Ingė Ziūdel, bandanti belstis į savo sūnaus sveiką protą ir žadinti partnerį, abiem atvejais nesėkmingai...
Esu įsitikinusi, kad visi šie aktoriai (studentai, kaip ir patyrę jų kolegos) galėtų šiame spektaklyje sukurti vienus geriausių savo vaidmenų, prasmingai dalytis aktorine energija, maitinti vieni kitus, jei jų vidinės trajektorijos būtų nubrėžtos bent kiek mažiau funkcionaliai. Kad tik būtų visus spektaklio elementus vienijanti, įelektrinanti meninė idėja, tiksliau - meninė, socialinė, politinė pozicija, nes akivaizdu, kad „Kankinyje" ji būtina. Kitaip visam spektakliui galima mestelti Nelės Savičenko herojės repliką: „Tu neturi religinių įsitikinimų." Perfrazuojant: „Tu apskritai neturi įsitikinimų!"
Ar įmanoma suvokti, kodėl ta pozicija nesuformuojama ir neišartikuliuojama? Kodėl atrodo, kad režisierius čia sąmoningai vengia autoriaus, koncepcijos kūrėjo atsakomybės ir patoso, nusišalindamas į statytojo, profesionalaus organizatoriaus poziciją, kuri vis dėlto remiasi išoriškomis autorinėmis schemomis, netekusiomis galios inspiruoti kolektyvinę kūrybą, atimančiomis net teorinę aktorių iniciatyvos galimybę? Kai nelieka „ugnies", yra tik „veidas" (ar veikiau - kaukė): „naujos teatro kalbos" erzacai, tarmės ir greitakalbės, kurios, net jei skambėtų kaip keiksmai, nesuerzintų didžiausio religinio, teatrinio ar švietimo sistemos ortodokso.
Regis, šis „Kankinys" įrodo, kad visi retrospektyviniai Oskaro Koršunovo (kaip ir kitų „savęspi" pasukusių mūsų teatro kūrėjų!) žingsniai nebeturi prasmės. Jie neneša naujų prasmių, neinspiruoja, neuždega; jie nėra sąžiningi nei pačiam besigręžiančiam, nei tiems, kuriems tenka eiti greta. Jie nėra kartojimas, kuris padės eiti į priekį. Juolab kad jau atėjo laikas mokytis iš tų, kuriuos privalai mokyti. Ieškodamas ir klysdamas! Atsisakyti amžinos vaikus prispaudusio tėvo paradigmos, pačiam perimant išduodamo mokytojo naštą, kad mokiniai galėtų ką nors iš tiesų patirti, galbūt pasikankinti...
