Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vaidmuo šiandienos Lietuvos teatro gyvenime savotiškai primena istoriją apie bjaurųjį ančiuką. Viena vertus, dar 2001 m. spektakliu „Užribis“ pagal Viktoro Pelevino apsakymą patraukęs teatro mėgėjų dėmesį režisierius per beveik dešimtį metų tarsi ir tapo visateisiu mūsų teatrinio vyksmo dalyviu; iš kitos pusės, susidaro įspūdis, jog į Jankevičių lig šiol žvelgiama su tam tikra atsarga ir nepasitikėjimu. Be to, retsykiais atrodo, kad ir pats kūrėjas yra užėmęs tam tikra prasme brechtišką stebėtojo-analitiko poziciją: ji lyg ir patogi, nepavojinga, tačiau tuo pat metu reikalaujanti nemažos dvasios tvirtybės ir filosofinės, profesinės, o, Jankevičiaus atveju, - ir pilietinės pozicijos aiškumo, nuoseklumo.
Panašu, kad Agniaus Jankevičiaus statomų spektaklių tematika neretai itin artima jo, kaip savito autsaiderio, paribio žmogaus, savimonei. Kitaip tariant, chrestomatinį „teatras - visuomenės veidrodis“ šiuo atveju būtina papildyti dar vienu aspektu, kad gautume „teatras - konkrečiam sociumui priklausančio kūrėjo sąmonės veidrodis“. Jankevičiaus spektakliuose - išviršiniuose ar vidiniuose jų kloduose - regime tai, ką apibendrinę galėtume pavadinti subjektyvios ir objektyvios realybės nesuderinamumu, harmonijos neįmanomybe. Kalbant konkrečiau, jo spektaklių herojai-neherojai - tarsi ištraukti iš Raudonosios knygos: bendruomeniniuose ar dvasiniuose draustiniuose, „užribiuose“, „tundrose“ ar „poliklinikose“ išauginti mizantropai, savižudžiai, žiurkiagalviai ir kitokio plauko vienišiai marginalai, siekiantys bet kokia kaina socializuotis, legalizuotis ar tiesiog įprasminti savo nesuprastą būtį.
Milžiniškas atotrūkis tarp vizijų ir realybės ne tik užprogramuoja konfliktą tarp individualybių, tačiau nulemia ir neišvengiamą vidinę koliziją ar net tragediją. Atrodo, jog būtent tai buvo kraujuojanti žaizda daugelyje ankstesniųjų Jankevičiaus darbų. Ši problematika režisierių labiausiai domina ir naujausiame pastatyme - spektaklyje „Prakeikta meilė“, sukurtame pagal rusų rašytojo Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane po grindjuoste“ (inscenizacijos autorius Marius Macevičius).
Pirmąjį vangokai bebrėkštančio pavasario savaitgalį Lietuvos rusų dramos teatre išvystas spektaklis gan netikėtai nušvito pavasarišku gaivališkumu ir nubraukė bet kokias abejones dėl režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir LRDT trupės kūrybinės koegzistencijos. Rodos, jog aktoriams pavyko perprasti režisieriaus meninę kalbą ar veikiau - slengą (ir nekalbu vien apie rusiškus keiksmus, kurių spektaklyje netrūksta, tačiau ir savotiškai netaisyklingą, deformuotą, gan griežtos struktūros plastinę raišką); režisierius taip pat sugebėjo išryškinti stipriąsias aktorių puses, sukurti vieningą ansamblį ir įstatyti komandą į tvirtą, tačiau aktorių pernelyg nevaržančią sceninę formą.
O ją pasiūlo scenovaizdžio dailininkė Laura Luišaitytė, kaip visad tiksliai ir lakoniškai įgyvendinusi nuolatinio kūrybinio partnerio Jankevičiaus sumanymą vaikystės prisiminimais grįstą istoriją perteikti tarsi senų, laiko apgadintų, tačiau tuo pat metu ir naujos gyvybės įgyjančių skaidrių ar animuotų vaizdelių seką. Milžiniška išdidinta skaidrė-ekranas ir keletas kėdžių - vienintelės reikšmingesnės scenografijos detalės. Kūrėjai, įvairiuose teatruose pripratinti prie savotiškos „spragų kamšytojų“ funkcijos, buvo priversti įprasti ir prie atitinkamų finansinių resursų...
Jiedu, kaip jau tapo įprasta, vaidybos aikštelę stumteli gerokai arčiau žiūrovų, mat ir šiame spektaklyje vyrauja frontali, tiesiai į žiūrovą nukreipta vaidybos maniera. Tik retsykiais aktoriai bendrauja tiesiogiai, akis į akį, o didžiąją veiksmo dalį atsisukę veidais į publiką, jie tik matematiškai tiksliais gestais ir reakcijomis kuria sceninę iliuziją. Ir, manyčiau, tik premjerinis jaudulys ir laiko stoka kalta dėl kai kurių netikslumų atliekant tam tikrus kolektyvinius fizinius veiksmus ar retsykiais „užlipant“ ant vienas kito tariamo teksto.
Prabėgus spektaklio įžangai, trumpai pristačiusiai Senelės (Inga Maškarina) ir jaunojo Sašos (Valentinas Novopolskis) personažus ir judviejų santykius, scenon įžengia jau saugęs Saša - Aleksandras (Valentinas Krulikovskis): dabar, po kelių dešimtmečių, jis iš kokių aštuonerių metų pyplio tapo žymiu kino režisieriumi. Jo kinematografinį prisiminimų seansą ir regėsime scenoje.
O čia, kaip ir būna vaikystės prisiminimų teatre, viskas gan plokščia, abstrahuota iki vienintelės, tačiau ryškios charakterio ypatybės. Tokie ir šio spektaklio veikėjai: į nepatogias pėdkelnes įspraustas Novopolskio mažylis Saša - naivus, net infantilus berniukas, kurį motina, Maskvoje radusi jaunikį, paliko pas senelius. Senelei, jaunystėje netekusiai sūnaus, atrodo, jog Saša be perstojo serga, jog jis apsikrėtęs auksiniu stafilokoku ir dar kitokiom baisiom ligom. Nei į kiemą pas draugus išlėkt, nei suprakaituoti Saša negali - jam telieka tik kasdienės procedūros, karščiavimą mažinanti klizmutė, nesibaigiantys Senelės keiksmai ir priekaištai. Gal spektaklio pradžioje kiek ir perdėtas pasirodė Novopolskio infantilumas, tačiau labai greitai aktorius, jo santykiai su scenos kolegomis, galiausiai ir pati medžiaga šią personažo ypatybę išteisino. Ar ne tokį mes kiekvienas save matome senose nuotraukose ar vaizdo įrašuose? Juk būtent vaikystės paveikslėlis Saša ir yra...
Julijos Krutko suvaidinta Mama, kurią Senelė tiesiai šviesiai vadina slavišku žodžiu iš raidės k, iš pirmo žvilgsnio jautri ir savo vaiko išsiilgusi moteris. Tačiau vos tik Senelei šūktelėjus, ji kaip mat pamiršta verkšlenantį Sašą: kai karvedys šaukia, reikia atsiliepti. Kitaip bus pykčio. O jo tarp dviejų moterų - per akis. Per pyktį, neapykantą iš pradžių visiškai skirtingos moterys ir suvienodėja, o Mama tampa būtent tuo, nuo ko visą gyvenimą ir bėgo - savo motinos kopija.
Taiklus ir šmaikštus Vladimiro Dorondovo sukurtas Senelio paveikslas: nusenęs inteligentas, „apdovanotas“ išdidintais antakiais ir, matyt, gerokai įsisenėjusio radikulito pakoreguota eisena. Nepraktiškas, nesiorientuojantis buityje (anot senelės, visuomet parduotuvėje nuperkantis pigaus š..., bet daug), tarsi šunelis nuolankiai klausantis pašaipių ugningosios Senelės komandų ir kasryt kapstantis turguje pirktą vinigretą. Senelio tragedija - blaškymasis nuo besąlygiško prisirišimo (vos ilgėliau išėjus iš namų jam sušlubuoja širdies darbas) prie beprotiškos (savi)neapykantos.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Krulikovskio Aleksandras tarsi ir turėtų tapti istorijos autoriumi, pagrindiniu jos veikėju ir vienijančiu elementu. Toks jis iš pradžių ir būna: pirmosiose scenose kiek nusišalinęs, atsiribojęs, o vėliau - tarsi pirmu asmeniu išgyvenantis prieš akis verdančią dramą. Tačiau labai greitai pasakojimą perima ir iki pat paskutiniųjų spektaklio scenų nebepaleidžia Maškarinos vaidinama Senelė. Ypatingos charizmos, sceninės jėgos ir viesuliško temperamento aktorė, manau, ne be režisieriaus palaiminimo „Prakeiktą meilę“ paverčia savo mono-vaidinimu. Su ugninga aktorės prigimtimi galima buvo susipažinti ir kituose LRDT spektakliuose, tačiau būtent šiame pastatyme režisieriui pavyko suvaldyti milžinišką vidinę Maškarinos jėgą, neleisti jos energetiniam „užtaisui“ susprogti anksčiau laiko.
Suvaldžiusi savo gaivališkumą, Maškarina sugebėjo suteikti papildomą spalvą personažui, kurį šiaip jau galima buvo traktuoti ir gerokai paprasčiau. Tačiau „Prakeiktoje meilėje“ greta kuoktelėjusios, viso pasaulio nekenčiančios, rusiško „mato“ aruodą atvėrusios senės iškyla išdidžios, gyvenimo sulaužytos, todėl bet kokia kaina siekiančios apsaugoti anūką moters portretas. Grynasis skausmas, išgrynintas vidinis konfliktas ir, galiausiai, tragedija, galėjo atsirasti tik į šį personažą pasižiūrėjus nevienareikšmiškai, suradus tikruosius, giliai sieloje slypėjusius skaudulius.
Suvaldyta, „įforminta“ Maškarinos laisvė, gaivališkumas, sceninė jautra ir subtilumas visomis spalvomis išsilieja paskutiniajame Senelės monologe prie Sašą susigrąžinusios motinos durų. Būtent čia geriausiai atsiskleidžia ne tik visi Maškarinos kuriamo personažo atspalviai (čia sunkiai suvokiamais ir aprašomais būdais susipina komizmas, vidinė veikėjos drama ir vienos kaip pirštas likusios, vienintelio mylimo žmogaus netekusios moters tragedija), bet ir aktorės, sukūrusios, mano galva, vieną įdomiausių pastarųjų šalies teatro sezonų vaidmenų, jautrumas bei platus profesinių galimybių spektras ir nenuginčijamas aktorinis talentas.
Režisierius puikiai susitvarkė su spektaklio ritmu - šis beveik netrūkinėjo, vienas fragmentas kaip mat keitė kitą, nesuteikė žiūrovui nė akimirkos poilsio. Bene vienintelė abejonių sukėlusi scena buvo pats „Prakeiktos meilės“ finalas. Keistai pasirodė sprendimas Senelės, ką tik prie dukters durų išrėkusios visą savo gyvenimo skausmą, mirtį paaiškinti dar pora finalinių scenų. Ypač kai Senelio mirtis buvo išspręsta taip simboliškai. Logiškas paaiškinimas, istorijos apibendrinimas ir pasėkmių konstatavimas būtų beveik privalomi proziniame pasakojime, tačiau šį spektaklį, mano manymu, sveika būtų palikti atvirą, leisti žiūrovui pačiam susikurti savo pabaigą. Juolab, kad prie dukters durų susmukusios, tyliai, ramiai pakilusios ir pamažu į scenos gilumą nušlepsėjusios (šlepečių garsas nuaidi sustiprintas mikrofonu) Senelės likimas abejonių tarsi ir nekelia. Tačiau, kaip sakoma, negali žinoti, „kaip būtų, jei būtų“...
Apibendrinant - pirmiausiai reikia pasidžiaugti, kad po ilgų priverstinių klajonių pastovią erdvę kūrybai radęs teatro vadovas Jonas Vaitkus atsisakė noro gerokai apdūlėjusio teatro repertuarą užpildyti vienas pats (bent vienu metu į galvą jam buvo šovusi tokia mintis) ir į pagalbą pasikvietė vieną savo mokinių, ne ką mažesnį teatrinį klajoklį Agnių Jankevičių. „Prakeikta meilė“ (rusiškasis pavadinimo variantas „Сволочная любовь“ atrodo kiek tikslesnis) - pirmasis šio režisieriaus darbas Lietuvos rusų dramos teatre, pirmoji meninė pažintis su šio teatro trupe.
Ir tai - itin vaisingas ir svarbus susitikimas keliais aspektais. Pirma, jis tikrai sėkmingas režisieriaus Jankevičiaus ir scenografės Luišaitytės tandemui tai po keleto ne itin stiprių pastatymų; antra, šis spektaklis itin svarbus jauniesiems (didžiąją aktorinės komandos dalį sudarė prieš penketą metų Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą kursą baigę jaunuoliai) teatro aktoriams, paskutiniuosius metus dažniau dirbusiems prie abejotinos meninės vertės pastatymų. Trečia, puikiais aktorių vaidmenimis, skaidriais ir tiksliais režisūriniais sprendimais sužavėjusi „Prakeikta meilė“ - tai pakankamai tvirtas žingsnis pirmyn, siekiant įpūsti gyvybės į per ilgus metus visiškai išsivadėjusį LRDT repertuarą. Ketvirta, net neabejoju, kad šis subtiliai tragikomiškas mažo berniuko vaikystės prisiminimų spektaklis sulauks ir nemažo nuo meninių iššūkių kiek atpratusios etatinės LRDT publikos dėmesio. Be to, tikiu, jog šis vaidinimas, kartu su ankstesniais Jono Vaitkaus ir Algirdo Latėno pastatymais privers kelią į teatro rūmus atrasti ir naują žiūrovą.
P. S. Savotiška simbolika alsuoja ir keistas nutikimas (nemanau, jog spektaklio autorių suplanuotas), įvykęs per kovo 6-osios spektaklį: jaunojo Sašos fantazijos scenoje, kurioje jis ir pasiprašo būti palaidotas motinos namuose po grindjuoste (o galiausiai, vienoje rankoje laikydamas milžinišką „Eskimo“ porciją, o ant kitos rankos išsipiešęs plaktuką, pats save ir ten užkala), iš už kulisų pasirodę seneliai paleidžia keletą balionų į viršų. O jau netrukus nusileidęs ir pro visą didžiulę širmą šešėliu praskridęs balionėlis pamažu įskrenda į salę ir nusileidžia vieno iš žiūrovų rankose.
Visiems netikėta spektaklio autorių dovana publikai? Viena žinau, „Prakeikta meilė“ - taip pat tarsi iš dangaus nukritęs meninis įvykis Rusų dramos teatre. Netikėtas, tačiau ilgai lauktas.
