Juozo Miltinio dramos teatro premjeros „Priešinimosi melancholija“ pirmas veiksmas baigiasi susitikimu su banginiu. Aikštėje-scenoje būriuojasi pilki miestelėnai: kiekvienas, norintis pamatyti banginį, susimokėjęs ir gavęs numerėlį – ant delno užrašytą skaičių – laukia, kol bus pakviestas užeiti. Donato Želvio vaidinamas Janošas Valuška savo numerio sulaukia paskutinis iš stoviniavusiųjų. Visi kiti – jau dingę scenos gilumoje. Išgirdęs savo skaičių Janošas lėtai pajuda iš vietos. Scenoje – tik aktorius ir šviesa. Tekstas virš avanscenos nurodo, kurią banginio dalį mato Janošas, o pats veikėjas po truputį tolsta į scenos gilumą. Kol galiausiai ir jis pradingsta. Tarsi prarytas banginio, šviesos ir scenos. Panašiai Janošas pradings ir spektaklio pabaigoje, likdamas tik iš kažkur ataidinčiu skambesiu istorijos ir scenos pasakojime. Tik ne taip efektingai ir ne taip jautriai, kaip žvelgdamas į banginį. Nes baigiant pirmą spektaklio veiksmą, šviesa, lėtas aktoriaus judėjimas ir garsas sujungia prieštaringas emocijas į vieną paveikią visumą: susižavėjimą, nuostabą, baimę ir kažko siaubingo nuojautą. Laukimą tragedijos, kurį žiūrovams išilgins pertrauka.
Ši pirmą spektaklio veiksmą užbaigianti scena man pasirodė pati gražiausia visame Adomo Juškos režisuotame spektaklyje. O rinktis tikrai buvo iš ko: nepaisant László Krasznahorkai knygos, pagal kurią sukurtas spektaklis, niūrumo – joje piešiamų atgrasių apleisto ir vėliau nuniokoto miesto vaizdinių, spektaklis vizualiai nepaprastai gražus. Tai, žinoma, didelis scenografės Laurynos Liepaitės, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės, šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko ir video projekcijų autoriaus Eitvydo Doškaus nuopelnas. Jie kartu sukūrė erdvę, kurioje į žiūrovus juda traukinys, kur vagonas sukasi tarsi karuselė, kur žmogus lyg ir priartėja prie akimirkos, kai, regis, jau ims ir išgirs sferų muziką (kompozitorius Vygintas Kisevičius), kur atkartojant rodomo miesto irimą traukinio vagonas išardomas dalimis, o Valušką persekiojęs šviesos spindulys staiga nebeturi ką nušviesti scenoje rodomame pasaulyje.
Palyginti su 2023 m. Klaipėdos dramos teatre Adomo Juškos sukurtu spektakliu „Vakarų krantinė“, pretendenčių į gražiausią sceną gausa „Priešinimosi melancholija“ gerokai pirmauja. Tačiau gražiausia „Vakarų krantinės“ scena vis dėlto gerokai lenkia gražiausią „Priešinimosi melancholijos“ epizodą (net jei ir rinkčiausi kitą iš daugybės labai gražių, pavyzdžiui, Valuškos atsisveikinimą su mirusia mama). O Klaipėdoje sukurtame spektaklyje, be jokios abejonės, tai yra finalas – Donato Želvio vaidinamo Šarlio sušaudymas. Ši scena, užbaigianti liūdną ir piktą pasaulį rodantį spektaklį, virsta šokiu vandenyje, mirties ir apsivalymo ritualu, žadančiu galimybę atsinaujinti, keistis. Ši scena už Valuškos susitikimą su banginiu pranašesnė ir emociškai: ji siūlo išeitį ir ateitį. Jei ne personažams, ne mums, tai bent vandeniui su begaliniu naujos gyvybės atsiradimo potencialu. O štai „Priešinimosi melancholija“ pabrėžia visko, kas trukdo galingiesiems arba tokiais norintiems tapti, beprasmybę: nesvarbu, kokius jausmus sukelia susidūrimas su banginiu ir savo bendrystės su visata suvokimas, tai visiškai nieko nereiškia nei miniai su pagaliais, nei naujas tvarkas steigiančioms esternėms, nei pačiai visatai.
Egzistencinis siaubas, kiekvieną veiksmą neigiantis beprasmybės suvokimas ir nuolatinės grėsmės jausmas į spektaklį braunasi iš Krasznahorkai romano. Šis prasideda epigrafu „Baigiasi, bet nepasibaigia“, o baigiasi – išsamiu žmogaus kūno pomirtinio irimo aprašu. Nepabaigiamas čia yra ne tik jokios realios prasmės neturintis gyvybės ciklas, lygiai taip pat beprasmis ir amžinas regisi ir nuolatinis režimų mainymasis kovojant vis už kitas vertybes ir kiekvienoje kovoje aukojant kieno nors žmogiškumą, gyvybę, prasmę.
László Krasznahorkai romano siaubas, – būtent taip apibūdinčiau teksto skaitymo sukeltą emociją, ypač dabar, kai pasaulyje lieka vis mažiau emociškai saugių užutekių, – kyla iš to, kad pasakotojas kiekvienam veikėjui, iš kurio perspektyvos beprabiltų, rodo empatiją. Apie tuštybę, žiaurumą, mizantropiją kalba taip, tarsi mylėtų kiekvieną aprašomą žmogų, tarsi suprastų kiekvieno jų skausmą geriau nei jie patys, tarsi būtų atleidęs net neprašytas atleidimo. Nes visi yra nesibaigiančio ir nė vienam gyvam neišvengiamo ciklo – biologinio ir ideologinio – aukos.
Krasznahorkai romano siaubas veriasi ilguose sakiniuose, daugybėje susinaikinimui pasiruošusio pasaulio detalių, gamtos, visuomenės ir individų gyvenimo anomalijose. Vienintelis to nemato miestelio keistuolis Janošas Valuška, kurio tyras žvilgsnis į akimis neregimą kosmosą dar ryškiau parodo visko, kas žemiška, irimą.
Romano siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Čia – iki numerių redukuoti žmonės, girtuoklystės, nuolatinis fizinis pavojus, nestabilumas (perteikiamas gausiai naudojamu scenos ratu), manipuliacijos, žiaurumas, pilka vykdytojų minia, į miesto kvailį pistoletu nusitaikiusi mergaitė. Tik, priešingai nei romane, scenoje nė vieno, išskyrus, galbūt, Valušką, nėra gaila.
Ir negali būti, nes niekam čia, regis, nieko neskauda. Eleonoros Koriznaitės Pflaumnė – ne vidinę tuštumą gražiais niekučiais ir augalais bandanti pridengti motina, o tiesiog buka, savo normų įsikibusi miesčionė; Albino Kėlerio Estera – ne įprastos tvarkos beprasmybės suvokimo skausmą išgyvenantis muzikas, o tiesiog mizantropas, kuris norėtų, bet neturi drąsos atsikratyti savo nepakenčiama žmona; Aušros Pukelytės Esternė – ne visą gyvenimą nemylėta moteris, ieškanti bent kokios nors tvarkos pasaulyje, o tiesiog blogio karikatūra. Ir tai visai ne priekaištai aktoriams – netgi priešingai. Savo vaidmenis visi – įskaitant ir ypatingai svarbią spektaklyje masuotę – atlieka puikiai. Visi, įsukti į scenos rato ir traukinio vagono karuselę, dirba išvien pasakodami istoriją apie miesto ir Valuškos sunaikinimą, – vardan vienos moterėlės ambicijos. Bet jų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio. Jį turėtume pajusti monologuose. Tačiau taip nenutinka, nes vidiniai balsai, reaguojantys į kitus veikėjus ir aplinką, derinami su pasakotojo komentarais, transformuoti į aktorių sakomus monologus netenka juos suprantančio ir atjaučiančio balso palaikymo. Jų negaila, nes priešas, su kuriuo visi susiduria ir kuriam pralaimi, yra pirmame veiksme kaip juokinga manipuliatorė parodyta Esternė, o ne kažkas už juos visus didesnis ir galingesnis. Jų negaila, nes romano veikėjų išgyvenamas siaubas scenoje sumenkinamas arba supaprastinamas.
Tiesą sakant, neypatingai gailu ir Želvio kuriamo Valuškos. Spektaklyje jis – kvailelis, miesto pajuokos objektas, pastumdėlis. Jo ir Esteros draugystė atrodo labiau atsitiktinė, nei iš atsitiktinumo gimusi dviejų radikaliai tikrovę neigiančių asmenybių bendrystė. Jo nepriklausymas kasdienybės ir buities pasauliui rodomas kaip raidos sutrikimas ar liga. Taip griaunant romano autoriaus paliktą dviprasmybę – juk miestiečių laikomas keistuoliu ar net kvaileliu, jis visiškai atitinka ir romantinį menininko įvaizdį, – pasirinktas senosios santvarkos cinizmą primenantis personažo perskaitymo būdas.
Pirmosios spektaklio premjeros vakarą (vasario 26 d.) stebėdama vizualiai efektingoje scenoje besisukančius supaprastintus romano veikėjus ir siužetą, ilgėjausi knygos. Jos siaubo, įtampos, nepatogumo. Tokio didelio jausminio nepatogumo, nuo kurio rakina nugarą. Ilgėjausi emocinės jėgos, kuri į paviršių išvelka baimes, nuoskaudas, žeidžiančius, prieštaringus įsitikinimus, kuri įsibrauna į sapnus, kuri primena XX a. karines ir estetines revoliucijas, gerokai pašėrusias trūnėsių darbininkus. Jėgos, kurios tykštančiame „Vakarų krantinės“ vandeny buvo daug ir kurios teatrinė „Priešinimosi melancholija“ neturėjo. Bet toliau kartojama, matoma, išgyvenama, viliuosi, dar įgis. Kitaip – kam visa tai? Kad viskas suirtų kartu su banginiu, trūnėsių darbininkų džiaugsmui?
Autorės kelionę į Panevėžį iš dalies finansavo Scenos meno kritikų asociacija
