Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Todėl spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.
Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.
