Sergejus Basinas įstrigo stotelėje nesiryždamas nei išvykti iš Miesto, kuris netikėtai prarado spindesį, nei jame pasilikti. Visko tame Mieste – šeimos, namų, darbo – teko atsisakyti kaip praradusių jo pasitikėjimą. O kartu su Miestu – ir savęs. Sergejus ėmė galvoti apie kitą miestą, kuriame atsidūręs galbūt galėtų atrasti ir kitą save.
Ar žiūrėjote kada iš dvylikto aukšto žemyn? Ką pajutote? Traukia? Kaip pasakytų pjesės autorius Jevgenijus Griškovecas, savo kartos egzistencinio nerimo reiškėjas, – taip veikia šiuolaikinio miesto trauka, sudirgusios sąmonės trauka, nes atpažįstame nevalingai žemyn dardančius savo gyvenimus. Iš šios miesto traukos gimusi dramaturgo išpažintis paveikė ir spektaklio kūrėjus.
Mes labai mėgstam Jevgenijų Griškovecą. Mes – tai tie, kurie matė bent vieną jo spektaklį, kai jis prie keletą metų keletą kartų buvo Vilniuje ar Kaune. Mus jis taip nupirko savo nuoširdumu, kuris „naujuoju sentimentalizmu” dabar vadinamas, kad kai kurie (kai kurios) net jį švelniai ėmė vadinti „Ženečka” – na, tarsi kokį savo pliušinį meškiuką glaustų.
Praėjusį savaitgalį kaip tyčia užderėjo premjerų. Jos išsidėliojo labai sklandžiai – po spektaklį kas vakarą, o svarbiausia – išskleidė nemažą teatro pasiūlos žiūrovams paletę: nuo didesnio iki mažesnio formato, nuo detektyvo iki buitinių refleksijų, nuo Vilniaus iki Kauno – Agathos Christie „10 indėniukų”, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis”, Jevgenijaus Griškoveco „Miestas”.
