Jei ne Krystiano Lupos premjera Jaunimo teatre, vargu ar būčiau skaičiusi W.G. Sebaldo „Austerlicą“. Juo labiau kad dar nėra galimybės knygą perskaityti lietuviškai. Tad leistis į kelionę Antrojo pasaulinio karo atminties koridoriais, ir dar svetima kalba, atrodė mažai viliojanti užduotis. Bet, pasirodo, klydau. Sebaldas greitai prikaustė mano dėmesį nesudėtingai, paprastai pirmu asmeniu pasakodamas apie kelionę į Belgiją. Jo knygos pasakotojas, dairydamasis po Antverpeną, susipažino su stotį tyrinėjančia keista persona - Žaku Austerlicu - ir pradėjo trisdešimt metų ir keturis šimtus puslapių truksiantį pokalbį.
Jau pirmuose knygos puslapiuose paaiškėja, kad skaitant šį tirštą tekstą reikėtų kreipti dėmesį į visas pasakotojo paminėtas detales, nes jos ne tik kuria pasakojimo autentiškumo įspūdį, bet ir yra nuorodos į tikrus įvykius bei nuolat išsipildančios pranašystės apie būsimus knygos siužeto vingius. Pavyzdžiui, tik pradėjęs pasakojimą apie kelionę į Antverpeną, pasakotojas kalba apie apsilankymą nokturamoje ir lygina įsiminusias įspūdingai dideles gyvūnų akis ir sustingusius tiriamus jų žvilgsnius su tapytojais ar filosofais, siekiančiais mus supančią tamsą perskrosti savo žvilgsniu ir mintimi. Ir visai greitai po to sutiktas Austerlicas jam primena Wittgensteiną, kurio akių nuotrauka iliustruoja naktinių gyvūnų ir filosofų žvilgsnių sulyginimą. Arba kiek vėliau, pasakotojo ir Austerlico pokalbiui pakrypus nuo architektūros prie Austerlico biografijos, pasakojimas apie jo globėjo gimtinę, užlietą vandeniu dėl užtvankos statybų, siejasi su vėliau paaiškėjančiu jo tikrųjų tėvų likimu ir nacių ketinimu karo pabaigoje paskandinti Terezyno getą. O tikroji Austerlico kilmė paaiškėja jam pasakojant apie vaikams pritaikytos Biblijos skaitymą: jį, užaugusį Velse, pastoriaus šeimoje, ypač domino istorija apie Mozę. Žiūrėdamas į mažas iliustracijos figūrėles, klajojančias Sinajaus dykumoje, jis visada žinojo, kad tikroji jo vietą - tarp jų.
Skaityti šią knygą, kuri parašyta kaip pasakotojo monologas atpasakojant Austerlico pasakojimą apie save, man buvo tolygu klausytis svetimo pokalbio telefonu: pasakojimas intymus, atviras, bet vienkryptis, negirdint kito balso. Ir būtent dėl šio tiršto, klampaus pasakojimo monologu knyga rodosi netinkama teatro scenai, kurioje istorijos prieš žiūrovus skleidžiasi visų pirma dialogais. Bet netinkama nereiškia nepastatoma. Ypač kai jos imasi savo meistrystę ne kartą įrodęs režisierius.
Lupos „Austerlicas“ prasideda panašiai kaip knyga. Valentino Masalskio vaidinamas pasakotojas - spektaklyje jis yra ir knygos autorius Sebaldas - Antverpeno stotyje sutinka keistą personą - Sergejaus Ivanovo vaidinamą Austerlicą. Jie kalbasi apie architektūrą, stoties laikrodį ir kurį laiką atrodo negalintys atitrūkti nuo spektaklį įkvėpusios knygos. Pačioje spektaklio pradžioje šis atotrūkis neįvykta net ir padedamas Lupos scenografijos, Piotro Skibos kostiumų, Miko Žukausko videoprojekcijų, Arturo Bumšteino muzikos, Masalskio ir Ivanovo vaidybos, suteikiančios Sebaldo tekstui kūną.
Tačiau režisierius neilgai leidžia pasidžiaugti jau žinomu, regis, nesuderinamų, bet draugais tapusių personažų bendravimu. Ten, kur knygoje pereinama prie kur kas intymesnio pasakojimo apie Austerlico biografiją, spektaklyje žiūrovams parodomas keistas autoriaus ir jo kuriamo personažo atminties žaidimas. Po vieną versdami ant stalo išdėliotas nuotraukas, juodu pradeda pasakoti vienas kitam istorijas. Taip autorius-Sebaldas-Masalskis istorija po istorijos ima vitgenšteiniškos išvaizdos personažą pildyti turiniu. Kol galiausiai antrame spektaklio veiksme jis paleidžiamas gyventi ir savo biografiją tyrinėti savarankiškai, be autoriaus.
Čia ir vėl grįžtama prie knygos. Tik Sebaldo užrašytas monologas skyla, trupa ir pasakotojo atkartotas Austerlico frazes scenoje išsidalina Danutės Kuodytės vaidinama Vera ir Viktorijos Kuodytės Mari de Vernėj. Jos abi - vienos svarbiausių Austerlico gyvenimo moterų - nesusitikusios ir įtaką jam padariusios skirtingu metu, reikšmingai jį priartina prie savęs paties. Prie atsakymo į klausimą, knygoje Austerlicui iškilusį sužinojus tikrąją savo pavardę, - ką tai reiškia? Ką reiškia būti Austerlicu pokarinėje Anglijoje? Ką reiškia nežinoti, kas esi, ir vengti atsakymo paieškų? Ką reiškia gyventi svetimą gyvenimą? Ką reškia prisiminti ir ką - pamiršti?
Užmaršties kaina spektaklyje akivaizdi matant paliegusį Austerlicą. Serga ne tik jo kūnas, kuriam nuolat reikia lankytis tualete. Serga jo atmintis, jo savastis, jo esmė. Ir vienintelis vaistas šiai ligai gydyti, regis, yra žinios - jas knygos Austerlicas godžiai kaupia, apeidamas klausimus, kurie jam iš tikrųjų turėtų būti svarbūs. Tačiau net ir jos ne visada gali išgelbėti. Kaip dabartinio pasaulio nuo įvairių politinių įtampų negelbsti žinios apie Holokaustą ir nacizmą. Kaip neišgelbėjo XX a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio europiečių žinios apie kolonijinę Europos praeitį. Kaip ir Sebaldo knygos bei Lupos spektaklio pasakotojų nuo nepakeliamos kaltės ir gėdos neišgelbsti Austerlico biografijos perpasakojimas. Praeities pažinimas ir nuolatinis kančios, naikinimo, mirties atsikartojimas užsidaro į niekad nesibaigiantį, savimi pačiu springstantį ratą. Knygoje apie jį tik užsimenama, bet spektaklyje tragedijos atsikartojimą žadantis uroboras nuolat šalia: tai kylančiame ir besileidžiančiame ekrane, tai aktoriams sukant ratus aplink žiūrovus parteryje.
Panašiai šalia - ir antrame spektaklio veiksme pasirodanti Austerlico motina Agata Austerlicova, vaidinama Jovitos Jankelaitytės. Ji, 2018 m. sukūrusi Chajos vaidmenį Gintaro Varno režisuotame „Gete“, šiame spektaklyje yra ne tik tam, kad taptų Veros pasakojimų iliustracija. Ji yra priemonė priminti apie tai, kad su Holokaustu susijusi kolektyvinė bei asmeninė trauma ir skausmas niekada nėra pasibaigę: jie gali tylėti, gali net nekankinti, bet nuolat slankioja šalia, primindami kitą laiką ir prarastą kito gyvenimo galimybę.
Būtent per savo gyvenimą prisimenančios Agatos vaizdinį spektaklis vėl tolsta nuo knygos. O galutinai nuo jos atsiplėšia finale, sukurtame pačių spektaklio autorių. Jaunimo teatro premjeroje nesėkmingai savo motinos veido ieškojęs išlikusiame propagandinio nacių filmo apie Terezyno getą fragmente, Austrelicas taip ir negauna jos pamatyti, nesužino, kas nutiko jo tėvui ir nevaikšto po Paryžių tikėdamasis vėl pamatyti Mari, kaip kad nutinka knygos Austerlicui. Spektaklyje iškankinta Austerlico sąmonė sukuria sapną, kuriame jis pats apsirengęs SS karininko uniforma atlieka savo jaunų tėvų antropologinius matavimus. Lėtas ėjimas, kruopštus matavimas, iš pradžių motinos, o tada kiek vėliau pasirodančio tėvo Maksimiliano Aichenvaldo (Matas Dirginčius), duomenų žymėjimasis, tylus murmėjimas vokiškai nutrūksta sapnuojančiam Austerlicui užmigus. Ir tuomet ima kalbėti pražuvusieji. Tarsi šnekėdami tarpusavyje, tarsi žiūrovams, šie jauni nuogi žmonės reikalauja savo gyvenimo, savo vardų ir mūsų prisiminimo.
Finalinė spektaklio scena žiūrovus užgriūva visai kitu emociniu krūviu nei iki tol vykęs veiksmas. Lėtas ir mąslias scenas, aktorių atliekamas atsargiai ir neskubriai, kai autorius ir personažas susipažįsta, Austerlicas klausosi Veros ar su Mari keliauja į Marienbadą, tik retkarčiais pertraukia jausmingesni epizodai: pratrūkstantis Masalskio vaidinamo autoriaus pyktis ant personažo, kalbančio užuominomis, Austerlico ir Veros pirmasis susitikimas, Agatos daiktų krovimasis ruošiantis kelionei į Terezyną. Tačiau negalima sakyti, kad apie finalo dramatiškumą spektaklio metu neužsimenama. Panašiai kaip knygoje apie Austerlico kilmę ir jo tėvų likimą, čia paliekama užuominų apie dramatišką finalą. Visų pirma - naudojamose videoprojekcijose. Žukausko filmuota medžiaga, ypač Prahoje, Terezyne ir Brendoke, vis pasirodanti ir užvaldanti tai visą scenos erdvę, tai nusileidusį ekraną, veda žiūrovus gatvėmis, pasieniais, į getą, matome autorių, bandantį rasti išmestus personažo tekstus ar juos abu, žaidžiančius futbolą su menamu kamuoliu. Tiesos ir žinojimo vengiantis personažas jaučia vis didesnę įtampą, kol pagaliau pavargęs nuo bėgimo pasiduoda ir prisipažįsta - bent jau sapne - esąs kaltas dėl užmaršties ir tylos, kurioje buvo panardinęs savo tėvų ir savo istorijas.
Spektaklio finalui dramatiškumo suteikia ir knygos pabaiga (jos lietuviškas vertimas išspausdintas spektaklio programėlėje). Nors rituališkas Austerlico tėvų matavimas ir jo paties virtimas budeliu vyksta neįvardintoje vietoje, o knygoje aprašyti Agata ir Maksimilianas greičiausiai žuvo Aušvice, vis dėlto IX forto Kaune paminėjimas ne tik istorinius, bet ir spektaklio įvykius priartina prie mūsų. Juo labiau kad pirmoji premjera įvyko rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, kai prisiminti aukų Kaune vykstama į IX fortą, o Vilniuje - į Panerių memorialą. Arba šiais metais - į teatrą.
Svarbiausia, ką, mano galva, pasiekia Lupos režisuotas „Austerlicas“, yra priminimas apie tai, kas buvo, ir apie gyvųjų atsakomybę liudyti. Ir apie menininko atsakomybę liudyti savo laikui ir savo laiką. Tad nenuostabu, kad ir paties režisieriaus kurta scenografija, neutrali erdvė trimis sienomis su daugelį didžiųjų Europos stočių primenančiais skliautais, tampanti vis kita veiksmo vieta keičiant ne tik baldus, bet ir projektuojant vis kitas vietas iliustruojančias projekcijas, primena atvirukų rinkinį. Juose - ir banalus saulėlydis, ir vieniši kartu esantys žmonės, ir senuose įtvirtinimuose įrašytas absurdiškas juos stačiusiųjų trumparegiškumas bei barbariška civilizacijos istorija. Šie režisieriaus atvirukai - tarsi sustabdytos akimirkos, koncentruoto, mąslaus žvilgsnio į žmoniją rezultatai. Jie taip pat primena ir Sebaldo naudojamas nuotraukas, kurios ne visos yra autentiškos, ne visos prabyla pačios savaime, bet autoriaus tekstas, ar spektaklio atveju režisieriaus apgyvendinta scena, suteikia joms svorio ir prakalbina tuos, kurie nebeturi balso.
Spektakliui pasibaigus galima likti salėje ir pasižiūrėti trumpą Šarūno Barto „Austerlicui“ kurtą filmą. Bet galima ir nelikti. Nes filmas nėra spektaklio tęsinys - jis savarankiškas kūrinys, kurio reikalingumu po ilgo ir lėto spektaklio drįsčiau suabejoti. Kur kas mieliau būčiau dar kartą pamačiusi autoriaus-Sebaldo-Masalskio, kuris, kaip atrodo spektakliui pasibaigus, vaidino dar ir patį režisierių, bei personažo-mūšio-soties Paryžiuje-Austerlico-Ivanovo futbolo mačą su menamu kamuoliu. Arba grįžusi prie knygos. Nes prie jos norisi grįžti ir kartu su pasakotoju sukti ratus atminties ratais, nutylėjimų ir užuominų labirintais, dar kartą įsitikinant paslėptos tiesos ir išėjusių kartų nusikaltimų skausmingumu gyvenantiems dabar.
Tai, kad spektakliui pasibaigus iškart norisi grįžti prie knygos, o ne dar kartą pamatyti spektaklį ar juo labiau jį lydintį filmą, man yra ženklas apie literatūros pergalę prieš teatrą. Šiuo atveju nepadėjo nei puikus Masalskio ir Ivanovo duetas, nei nuorodų turtinga Lupos scenografija, nei sėkmingas Bumšteino ir Žukausko įsitraukimas į kūrybinę komandą. Šį kartą neprikišamos Sebaldo užuominos nugalėjo teatro kūniškumą, teksto tirštumas ir labiau išplėtoti nupasakojamų veikėjų santykiai - lėtą veiksmą scenoje. Bet jei ne teatras, nebūčiau skaičiusi knygos.
