Režisierius kuria estetiką, apeliuoja į pojūčius, formuoja pasaulį, kuriame atsidūręs gali patirti tai, ko iki tol neteko.

Spektaklyje veikia ir taškas, ir raidės, kurių prašoma kaip išmaldos. Ar visa tai – a) įžvalgu, ar – b) perdėm dekoratyvu?

„Graži ir ta galinga“ kalba apie moteriškumą, einant prie jo ne per kokį nors naratyvinį tiltą, bet stačiai įvirstant į upę – į pačią temą kaip tokią.

Ar galėjo Stankevičiaus bandymas per kalbą, rimą, ritmą, garsą rasti teminę kryptį ir virsti Bialobžeskio bandymu „išsilaisvinti“ iš sau nubrėžtų ribų?

Vaizduojamas nepagražintas šiuolaikinės lietuvių giminės portretas, todėl situacijos ir personažai iki juoko ir skausmo atpažįstami.

Wilsonas, kaip tradicinis Niujorko menininkas kairuolis, renkasi prieštarauti tradicijai ir inercijai. Sekti naivias pasakas XXI amžiuje?

Gali tiesiog užsimerkti ir medituoti, pabūti su savimi, tyliai skambant muzikai. Bent jau kurį laiką, kol vis tiek būsi integruota į veiksmą.

Mįslė „Šaltis, kurstantis ugnį“ yra raktas į šio spektaklio spalvinį koloritą: mėlynąjį peizažą vis nudažo kraujo raudonumo Turandot šleifas.