Naują sezoną Nacionalinis dramos teatras atidarė jau net banaliai kultiniais vadinamų brolių Olego ir Vladimiro Presniakovų pjese „Hungaricum”. Klausimas, apie ką buvo R. Kudzmanaitės spektaklis, taip ir liko neatsakytas.
Prieš dvidešimtį metų apšiurusi fabriko patalpa tapo Ilgąja sale, čia pirmą kartą suvaidinta Aušros Marijos Sluckaitės adaptacija „Smėlio klavyrai“ pagal Johanneso Bobrovskio romaną „Lietuviški fortepijonai“.
Ar tikrai būtų kas pasikeitę, jei atsisakę bereikalingų pretenzijų ir sąšaukų su Antikos tragedijomis ir jų veikėjų likimais, spektaklio autoriai savo personažus būtų pavadinę bet kokiais kitokiais vardais?
Bendrame Anželikos Cholinos sukurtų šokio spektaklių fone „Ana Karenina“ atrodo gerokai brandesnė nei kiti spektakliai ir nusileidžia gal tik „Moterų dainoms“.
Sezonui vos prasidėjus, puikią pergalę visgi laimėjo jo didenybė Teatras. Net tris dienas iš eilės panevėžiečiai buvo kviečiami į Sauliaus Varno režisuoto spektaklio pagal Henriko Ibseno dramą „Kai mes mirę nubusim“ premjerą.
„Mistro“ tekste išrašyti realūs istoriniai personažai nėra teatriniai personažai tiesiogine šio žodžio prasme – nepaisant viso jų fejeriško teatrališkumo. Ir tam, kad scenoje jie būtų ne kalbantys dvimačiai pavidalai, reikia visų pirma labai paveikaus režisūrinio rakto-sprendimo.
Tai ne tiek kaltinimas tėvams, kiek bandymas paaiškinti vaikams ne visuomet tinkamą tėvų elgesį, parodyti, kad kartais ir suaugusieji turi itin rimtų problemų, apie kurias nenori-negali šnekėti ir ne visuomet žino atsakymus ar kartais jų tiesiog nėra.
Santūria vadinamą Lietuvos visuomenę gąsdinęs ir provokavęs užrašu N-18 bei nuogų šokėjų nuotraukomis, šokio teatras „Aura” kartu su ispanų menininkais rugsėjo 18 d. Vilniuje pristatė premjerą „Atvirų akių panoramos”.
Veikėjų individualumo čia beveik nėra, daugelis eilėraščių sakomi kartu, vienu kvėpavimu, ir režisierius įtikinamai primena – gyvenimas buvo kolektyvinis, ir ši kolektyvizacija scenoje itin aiški.
