 |
| Nijolės Narmontaitės vaidinama Kler ir Larisos Kalpokaitės Margarita Boil |
Prieš pakylant aksominei Mažojo teatro uždangai užgroja orkestras, ir iš balto ligoninės patalo šviesios elegantiškos palatos centre (Gintaro Makarevičiaus scenovaizdis) į žiūrovus susminga įtemptas Nijolės Narmontaitės, vaidinančios iki kaklo suparalyžuotą skulptorę, žvilgsnis. Jonas Vaitkus režisuoja brito Briano Clarko 1978 m. pjesę „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ apie ligonio laisvę pasirinkti ar atsisakyti gyvybę palaikančių aparatų. Situacija prieš spektaklį buvo pakankamai intriguojanti, spėliojant, ar šaiži Vaitkaus intonacija nuvainikuos Mažojo teatro aksomų minkštumą, ar tiesiog susigers į juos ir taps nekenksminga. Neįvyko nei viena, nei kita. Tiesiog pamatėm kitokį, švelnesniais instrumentais operuojantį (o gal tiesiog grojantį?), šokiruoti nebandantį Joną Vaitkų.
Suparalyžuotąją Kler slaugantis ligoninės personalas ironizuojamas, bet visiems jiems skiriama ironija daug šiltesnė nei galima laukti iš „pažįstamojo“ Jono Vaitkaus, protagonisto aplinkos veikėjus mėgstančio paversti iškreiptomis inertiškomis figūromis, bejausmiais monstrais.
Adrijos Čepaitės Vyresniosios sesers Enderson laikysena, jos sustingęs, įtemptai palenktas sprandas su nesutrikdomai vienoda išraiška veide, matyt ir išreiškiančia Kler nekenčiamą profesionalumą, – tik juokinga, o ne baisi. Ilgainiui ji ima kelti užuojautą dėl savo lengvai nujaučiamo pažeidžiamumo. Kita vertus, režisierius toks atpažįstamas, kai tiesiog negali palikti ramybėje „nepainterpretavęs“ vadovaujančio gydytojo (Gediminas Girdvainis) ir vyresniosios sesers meilių santykių. Bet net ir čia jo ironija tokia meilinga ir atlaidi, kad jai nebetoli iki simpatijos.
 |
| Gedimino Girdvainio profesionalizmas |
Su dar didesne giedra ir lengvumu Vaitkus imasi seselės praktikantės ir sanitaro. Pjesėje jie yra simpatiškiausi personažai, su kuriais Kler užmezga geriausius santykius. Jie dar neužsikrėtę tuo profesionalumu, kuris, anot Kler, ir trukdo bendrauti su pacientais kaip su žmonėmis. Lyg juokaudamas režisierius iš Blusos pravardės išaugina juokingai stypčiojančios dar vaikiškos seselės Kei plastiką (gaivų ir nepretenzingą vaidmenį kuria humoro jausmo nestokojanti Rimo Tumino kurso LMTA studentė Miglė Polikevičiūtė). Juodaodis sanitaras (Jokūbas Bareikis) spektaklyje visą laiką repuoja, ir nors tokie repuojantys personažai jau tampa kliše, Bareikio Džonas neįspraustas į primityvų ir autistišką kiautą, bet yra jautrus ir gebantis užmegzti ryšį su Kler.
Savotiška komiška replika dramaturgo nubrėžtiems orientyrams tapo Larisos Kalpokaitės kuriama socialinė darbuotoja Margarita Boil. Matyt, jos temperamentą Vaitkaus spektaklyje nulėmė pavardė, o tą aplinkybę, kad pjesėje ponia Boil nesidavė Kler prajuokinama, režisierius apvertė aukštyn kojom, ir į sceną tiesiog kunkuliuodama teigiamomis emocijomis įsiveržė žirniuota suknele (kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė) vilkinti tetulė-sprogmuo. Deja, jos jukumas pasirodė kažkoks netikras, kilęs iš baimės, o gal iš to paties profesionalumo, kuris slėpė nesugebėjimą tiesiog kalbėtis su žmogumi.
Kler, nenorinti priimti jai siūlomo profesionalų suplanuoto likimo, tampa išbandymu ne tik socialinei darbuotojai su visa jos siūloma darbo terapija, bet ir abiems gydytojams – klinikos vadovui daktarui Emersonui (Gediminas Girdvainis) ir jo stažuotojui Deividui Skotui (Mindaugas Capas). Tarp pastarųjų – panaši takoskyra, kaip ir tarp Vyresniosios ir seselės. Profesionalas ir besirengiantis juo tapti. Atitinkamai jiems atseikėta ir režisieriaus ironijos. „Asas“ Girdvainio konsultantas vietoj dramaturgo žadėto Armani kostiumo gauna avėti komiškas aukštapades „gydytojiškas“ klumpes. Aišku, daktaro Emersono profesionalumas subtilesnis už Vyresniosios ir socialinės darbuotojos, išaugintas ne vien laikantis išmoktų instrukcijų. Tačiau jis irgi gyvena kažkada suvoktų dalykų ir taisyklės „nevalia įsijausti“ skafandre. Jis šmaikštauja, bet juokeliai, matyt, buvo parengti jau prieš kelis dešimtmečius ir yra tiesiog subtilesnė priedanga, kad nereikėtų duoti atsakymo į esminį klausimą. Nes esminis klausimas nėra – ar padėti nusižudyti, ar padėti gyventi, o klausimas, į kurį atsakymo reikia pačiai Kler – vardan ko gyventi? Bet apie tai nekalba ne tik Emersonas, apie tai beveik nekalba ir pats dramaturgas Brianas Clarkas. Sakau „beveik“, nes individo laisvės klausimu apsiribojęs Clarkas, Kler lūpomis kelis kartus užsimena apie tai, kad sunkiausia, jog ji nebelaikoma žmogum ir tai verčia ją trokšti mirties.
Gyvesnis ir asmeniškesnis už Emersoną Mindaugo Capo stažuojantis daktaras. Ne tik dėl to, kad dar neužsiaugino profesionalo šarvo, bet ir dėl tarp jo ir Kler atsiradusios simpatijos. Jis žmogiškai reaguoja į Kler kančią, tačiau neturi kuo į ją atsakyti, todėl kiekvieną vyriškos simpatijos ir žmogiškos užuojautos impulsas baigiasi greitu atsitraukimu.
Supama šitų žmonių lovoje įkalinta Nijolės Narmontaitės Kler, galinti pajudinti tik galvą, savo buvimą kuria iš pasipriešinimo ir provokacijų, šitaip bandydama suvokti savo padėtį, žūtbūt išsaugoti savo integralumą ir išsivaduoti iš „profesionalų“ spąstų. Tačiau įžeidinėjanti, provokuojanti, agresyvi Kler – tai tik viena briauna, skirta bendravimui su „profesionalais“. Liga ir gynybiškumas nesunaikino joje kitų registrų. Ji neįkyriai globėjiška su Polikevičiūtės Kei, žaisminga ir šėlstanti iki užsimiršimo su Bareikio Džonu, moteriškai patraukli ir viliojanti su Capo daktaru Skotu, dalykiška su savo advokate Inetos Stasiulytės Helen Hill.
Pastaroji Jono Vaitkaus valia yra mažiausiai simpatiškas personažas. Stasiulytė kuria aštrią, ledinio balso self-made lady, kuriai išoperuoti bet kokie profesinėms ambicijoms nenaudingi receptoriai. Simptomiškas ir jos agresyvus gundymas, skirtas išpešti reikalingų žinių iš Capo daktaro Skoto, o dar labiau tai, kaip nelengva jai prisitraukti kėdę arčiau ligonės. Jai pasirodžius, abejonių nelieka, kad advokatė imsis užduoties būti Kler atstove siekiant mirties – žinoma, ne iš užuojautos Kler, netgi tikriausiai ne dėl atlygio, bet iš azarto nukaukšėti savo kaustytais kulniukais iki pergalės. Žinoma, būtų neteisinga nepastebėti mažyčių akimirksniui atsiveriančių properšėlių advokatės dalykiškume, bet viską lemia ne jos.
 |
| Lemiamas taškas post factum. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vis dėlto lemtingasis sprendimas priklauso nuo Ingos Burneikaitės Teisėjos. Vaitkus nedemonizuoja ir nemistifikuoja personažo, pasmerkiančio Kler kad ir į pageidautą, bet vis dėlto mirtį. Iškilminga šukuosena, griežtas juodas drabužis ir klausimų nei prieštaravimų nepripažįstantis balsas išsitenka „žmonių teismo“ ribose. Tačiau su Teisėjos pasirodymu, artėjant ir pagaliau nuskambėjus nuosprendžiui viskas ima keistis. Anksčiau buvęs aiškus kovojančių jėgų išsidėstymas ima krikti. Nuosprendžio akivaizdoje ligtolinės kovos netenka prasmės ir atsiveria tai, kas visą laiką slypėjo po jomis – trapūs, bet labai brangūs ryšiai, siejantys Kler ir tuos, kuriuos ji laikė savo kankintojais, o jie savo ruožtu – ją. Stasiulytės advokatė ir Burneikaitės teisėja, padėjusios Kler laimėti, pasitraukia sutrikusios. O Narmontaitės Kler, iki šiol kovojusi, kad su ja nebūtų elgiamasi kaip su vaiku, dabar atrodo ne kaip subrendęs žmogus, laimėjęs prasmingą pergalę, bet kaip maištaujanti paauglė, kuriai buvo leista pasiekti savo tikslą tik tam, kad pati įsitikintų, kaip beprotiška yra tai, ko ji siekė.
Į taip ir neužduotą prasmės klausimą Vaitkus atsako atvesdamas Narmontaitės Kler į tašką, kuriame ryšio su aplinkiniais blyksnis nušviečia gyvenimą tokia spalva, kad jo nebesinori palikti. Pirmą kartą Kler pravirksta ne apmaudo, o gailesčio ašarom.
