Na, tiesiog negaliu susilaikyti nepradėjusi iš toliau, nei, ko gero, reikėtų. Negaliu nepasakyti: Vaižganto „Dėdės ir dėdienės" (1920-1921), ta subtilaus jautrumo, gilios išminties ir pačia geriausia to žodžio prasme lietuviško lyrizmo įkvėpta dramatiška neišsipildžiusių meilių istorija yra nepaprastai graži. Ir manęs niekas neprivers galvoti kitaip: vien jau todėl, kad į ją įsižiūri (o kartu ir pasiūlo mums darsyk įsižiūrėti), kad nebijo būti apkaltinta nuodėmingomis simpatijomis nacionalinės literatūros klasikai, režisierė Gabrielė Tuminaitė nusipelno būti visokeriopai pagirta bei pagerbta.
Vis tik dar labiau pagirta bei pagerbta ji nusipelno būti todėl, kad pasiryžta ne rekonstruoti, bet savaip redaguoti / perfrazuoti Vaižgantą - ne iš naujo atrasti ir giliamintiškai reflektuoti jo pasaulį (tegu tai daro literatūrologai!), bet ieškoti vienokio ar kitokio savo, o kartu turbūt ir savo laiko santykio su juo galimybės.
Taigi: ką šiandien reiškia / gali reikšti Vaižgantas?
Tuminaitės „Dėdžių..." pradžioje į sceną įžengia ką tik iš Paryžiaus grįžusi keista pora: Pasakotojas / Vaižgantas (Regimantas Adomaitis) pradeda įkvėptai, pasigardžiuodamas kiekvienu žodžiu sekti Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo Geišės istoriją, o aplink jį gracingai straksinti jauna koketė (Agnė Kiškytė) akivaizdžiai demonstruoja - jai visa tai kaip ir buvę nebuvę... Tiesą sakant, ši paryžietė iš pradžių atrodo tiesiog tuščiai, bereikalingai „prigalvota", bet palaipsniui šiaip ne taip išprotauji: būtent ji, o ne Vaižgantas yra tikroji šių „Dėdžių..." pasakotoja. O Adomaitis, vis bandantis priminti, kad tą istoriją galima pasakoti ir kitaip nei „truputį buvę nebuvę", ilgainiui tampa vis vienišesnis ir „svetimkūniškas" - savotiška užmarščiai dar nepasiduodančios, bet aktyviam veiksmui jau nebepažadinančios atminties sala.
Šioje vietoje turėčiau pasiaiškinti: kada kalbu apie tą „buvę nebuvę", omenyje turiu pirmiausia pabrėžtinį jų atsiribojimą nuo to neįkyraus, bet labai giliai prasiskverbiančio, o kartu labai atjautaus Vaižganto smalsumo žmogaus dvasios komplikacijoms, kurios iš pirmo žvilgsnio gal ir banalią „meilės trikampio" istoriją paverčia sudėtinga psichologine drama. Šiandien - akivaizdu - ji nebevilioja. Kur jau ten! - tarytum sako Gabrielė Tuminaitė,- net uolūs bandymai išlaikyti priklausomybę Vaižganto laikui (lietuviško kaimo erdvę suponuojančios šieno kaugės, kiek senoviniai veikėjų drabužiai, tarpukario aromatu dvelkianti muzika ir pan.) neleidžia užmiršti, kad šiandien gi viskas daug lengviau, paprasčiau, paviršutiniškiau nei anuomet: vieną tipo mylėjo, bet ne per labiausiai, todėl už kito be didesnio širdies skausmo tekėjo, nors, tiesa, paskui tipo kentėjo, bet ir vėl - ne per labiausiai, o vyriokai tai išvis, atrodo, nesiparino... Taigi, viskas iš esmės baigėsi gerai... (tolesnės, „povestuvinės", „Dėdžių..." dalies, pasakojančios apie tai, kaip vis tik negerai baigėsi, spektaklyje - visiškai logiška - nėra). Aišku, šitaip „išvaižgantintas" Vaižgantas atrodo gerokai apgenėtas, išsunktas, nudrenuotas. Taip, tikrai nechrestomatiškas - gal net savaip krūtas. Tik štai: truputį banalokas.
Kita vertus, niekaip negaliu atsispirti pagundai galvoti, kad tai, ką savo „Dėdėse..." daro Tuminaitė, yra susiję ne tiek / ne tik su Vaižgantu, kiek / bet ir su žavinguoju Mariaus Ivaškevičiaus ir Rimo Tumino „Madagaskaru" (kuris - neabejoju, kad būsimosios teatro istorijos apie tai plačiai rašys,- radikaliai pakeitė lietuvių scenos dialogo ir su nacionaline istorija ir su nacionalinės literatūros klasika būdą). O būtent: Gabrielė Tuminaitė savotiškai mėgina tęsti „Madagaskare" pradėtą nacionalinio lietuvio charakterio reviziją ir Vaižganto imasi tam, kad pasiginčytų su „iki-madagaskarinėmis", t.y. tradicinėmis/senovinėmis jo išvadomis apie liūdną, lėtą/vangų, intravertišką, mokantį tyliai kentėti ir pan. lietuvį. Kitaip sakant, ji tarytum bando išsklaidyti Vaižganto „Dėdžių..." graudulį ir pripildyti juos juoko - paversti savotišku „atrakcionų parku", kuriame dalyvauja jaunatviški, linksmi, guvūs, energingi, žaismingi, naiviai juokingi ir kitokie lietuviai.
Išties pagrindiniai Tuminaitės herojai yra / mėgina būti šelmiai, užmiršę visas literatūrinių savo pirmtakų sielų žaizdas. Jie, atrodo, tiesiog smagiai žaidžia savo jaunystės žaidimus: Severiutė (Agnė Šataitė), savotiška „Madagaskaro" Salės antrininkė, net spurda iš šypsnį keliančios mergiškos nekantros, - niekaip nenustygsta vietoje, bėga šen, persirengia, bėga ten; Mykoliukas (Vainius Sodeika) su nebyliu savo smuikeliu laikosi atokiai, bet, kai prireikia, oho, kokius efektingus kūliavirščius moka pademonstruoti; netikėtai užklupusios meilės atjaunintas tijūnas Rapolas Geišė (Mindaugas Capas) vis „bajeruoja". Be to, aplink šią trijulę - matyt, kad būtų dar juokingiau ir dar toliau nuo Vaižganto - ratą vis apsuka idiotu paverstas lietuvis artojas (Daumantas Ciunis), vis įsimaišo sukarikatūrinta kaimo merga (Indrė Patkauskaitė); jie - vėliau paaiškėja - yra Rapolo Geišės brolis Dovydas ir jo žmona (kiek abejotina, ką čia veikia antrosios, nepastatytosios „Dėdžių..." dalies herojai).
Ir visgi: „Madagaskaras" iš Vaižganto kažkodėl nepasidaro. Tai, kas pasidaro, yra - bent jau kol kas - nei graudu, nei juokinga: nei chrestomatiška, nei novatoriškai lietuviška (nei Vaižgantas, nei „Madagaskaras"). Taip atsitinka galbūt todėl, kad pritrūksta kažkokio organiško ryšio su lietuvių literatūros, o ir apskritai - su lietuviškumo problematika.
Bet, kaip po „Dėdžių..." premjeros visiškai teisingai sakė mano draugė Ramunė Balevičiūtė, tai vis tiek geriau, nei „Kruvinos vestuvės": lietuviškos „rokundos" Mažojo teatro aktoriams tinka labiau, nei ispaniškos aistros.
