Atnaujinta Adomo versija

Agnė Zėringytė 2022-05-13 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Adomas 2.0“, režisierius Žilvinas Beniušis (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021). Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Adomas 2.0“, režisierius Žilvinas Beniušis (Kauno miesto kamerinis teatras, 2021). Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

aA

Jau pats Žilvino Beniušio režisuotos tragikomedijos pavadinimas - „Adomas 2.0“ - žiūrovui referuoja apie biblinį motyvą ir jo perdarinį. Čia sutinkame daug išdiskutuotą žmogaus-roboto-antžmogio idėją bei dirbtinio intelekto ir žmogaus kaip biologinio organizmo santykio nagrinėjimą. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad spektaklis yra tiesiog smagus bei linksmas, su hiperbolizuotais, stereotipiškais veikėjais, tačiau per išpūstą personažų atvaizdavimą puikiai galima įžvelgti gilesnes reikšmes.

Kalbant apie hiperbolizavimą, jau pačiomis pirmomis spektaklio minutėmis žiūrovas sutinka mokslininkę Sarą Brightman (aktorė Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė), kuri kalba pakeltu, įtemptu balsu, „išpūtusi“ akis ir itin aršiai. Aktorė, naudodama šias gestikuliacijas, kuria juokingą ir ironizuotą personažą. Ši veikėja pristato projektą - tai robotas „Adomas 2.0“ arba, kitaip tariant, tobulas vyras („tobulas“ - žvelgiant iš moters perspektyvos), kuris pasiryžęs patenkinti bet kokius moters poreikius bei išpildyti pačius slapčiausius įgeidžius, be to, žinantis asmeninius faktus (jos gimtadienio datą, KMI ir t. t.). Čia galima įžvelgti pirmąjį situacijos apvertimo momentą - Dievas sukūrė moterį iš Adomo šonkaulio, o štai Sara Brightman sukūrė sau vyrą, pasitelkdama technologijas.

Spektaklio centre - mokslinis eksperimentas, kurio metu bus tiriama, ar niekuo neišskirtinė, visus normalumo standartus atitinkanti Ieva (akt. Severina Špakovska) sugebės pamilti robotą „Adomą 2.0“. Severinos Špakovskos sukurta veikėja yra itin miela stebėti: ji kukli, mėgsta banalius dalykus ir yra paprasta, tačiau toks ir buvo tikslas - parodyti kuo normalesnę merginą. Žiūrovas greitai pamilsta šį personažą, nes nujaučia, kad jis jau kažkur matytas, labai žmogiškas.

Aurelijui Pociui, kuriam teko įkūnyti „Adomą 2.0“, kliuvo nemenka užduotis atvaizduoti ne tik „idealų“ vyrą, bet tuo pačiu nepaleisti ir vyro-roboto techninių savybių. Vis dėlto aktoriui pavyko išlaikyti balansą tarp savotiškai „žmogiško“ ir tuo pačiu robotiško įvaizdžio. Šio personažo veikime galima įžvelgti ne vieną nuorodą į populiariąją kultūrą, pavyzdžiui, Jimo Carrey'io vaidybiniai elementai iš filmo „Briusas Visagalis“ (Bruce Almighty, 2003), tai taip pat formuoja puikiai atpažįstamą įvaizdį ir nurodo, ko bus galima tikėtis iš toliau plėtojamo veiksmo. Idealusis „Adomas 2.0“ demonstruoja jėgą, kūniškumą, perdėtai plačią šypseną ir pernelyg saldžią romantiką, žinodamas, kad Ievos mėgstamiausia daina - „Can't help falling in love with you“,  mėgstamiausios gėlės yra bijūnai, o spalva - balta. Vis dėlto šis įvaizdis spektakliui suteikia ne tik juoko: čia bakstelėjama pirštu į neįtikimus, išsikeltus standartus, formuojamus ne tik populiariosios kultūros (filmai, žurnalų viršeliai), bet ir pačios visuomenės. Dažnai tokią kritiką matome kaip veidrodinį atspindį, kai formuojamas fetišizuotas ir perdėtai stereotipiškas moters įvaizdis tuose pačiuose kino ekranuose, kur penkiasdešimtmetė atrodo tarsi dvidešimties, bei žurnalų viršeliuose, kur realaus žmogaus įvaizdis nušlifuojamas iki tobulybės iliuzijos. Stebint spektaklį kyla klausimas: kodėl, kai atsisakome stereotipiško Barbės įvaizdžio, vis dar svajojame apie idealų robotą Keną?

Kaip atsvara vyrui-robotui „Adomui 2.0“, į spektaklį įsilieja ir paprastas, nuoširdus personažas Karolis. Atrodo, paprastam vaikinui iš gatvės ir nėra ko lygintis su idealu, vis dėlto jau pats vardas referuoja tam tikrą reikšmę - štai Karolis, išvertus iš germanų kalbų, reiškia asmuo arba laisvas žmogus. Aktoriaus Arturo Svorobovič sukurtas Karolis ir turi laisvę priimti sprendimus: jis išlieka savimi iki pat pabaigos, o aktoriaus personažui suteiktas nuoširdumas bei drąsa ir kai kuriais momentais charizma, žavi žiūrovą. Žinoma, kad publika renkasi palaikyti būtent nuoširdžiai aktoriaus įkūnytą Žmogų, kuriame galime matyti ir tų pačių stereotipinių savybių, bet kartu - ir paprasto žmogiškumo, kuriam visi galime pritarti.

Spektaklio kulminacija tampa Karolio ir „Adomo 2.0“ dvikovos scena, kurioje visokeriopai atsiskleidžia roboto pranašumas prieš žmogų: tiek fiziniu, tiek intelektiniu, tiek ir sukauptų elementarių žinių apie Ievą (gimtadienis, mėgstamiausia spalva ir t. t.) aspektais. Ir nors jau giliai nujaučiama, kieno bus viršus, Karolis savaip laimi šią dvikovą - jis yra žmogus, kuris turi laisvę rinktis. Jis gali prieštarauti, pyktis su Ieva, įvardyti savo trūkumus ir privalumus, o visų svarbiausia - gali rinktis išeiti ar likti, priešintis ar nusileisti, kai tobulasis „Adomas 2.0“ tokių galimybių neturi, jis tik gali veikti pagal informacinės sistemos „Keren“ sudarytą užklausą, mokslininkės Saros Brightman nurodymus ir pačios Ievos įgeidžius. Ir nors kova tarp žmogiškumo ir dirbtinio intelekto savo komiškumu salę privertė juoktis, tačiau spektaklio pabaigoje keliamas esminis klausimas, dėl kurio jau ilgą laiką verda įvairios diskusijos tiek mokslo pasaulyje, tiek socialiniuose tinkluose, tiek mene bei literatūroje: ar verta išduoti savo žmogiškumą ir siekti kažko dieviško kuriant dirbtinį intelektą?

Ir nors šiame pastatyme galima rasti įvairių temų ir nuorodų, vis dėlto spektaklis lieka tragikomedija, kurioje tam tikrais momentais subtiliai spustelėjama taip, jog publika gardžiai juokiasi ir visą laiką lieka įtraukta į spektaklio veiksmą kaip jo dalis. Nedidelėje Kauno miesto kamerinio teatro salėje, kur net ir negausi publika jaučiasi šiek tiek suspausta, visą spektaklį kuriamas artimas ryšys, naikinant vadinamąją ketvirtąją sieną. Jau pirmomis spektaklio akimirkomis, Karoliui Norvilui įkūnijant savotišką Siri atitikmenį, kreipiamasi į žiūrovus - taip leidžiama suprasti, jog įtraukimas bus išlaikytas visą spektaklį. Tačiau publika taip pat nuolankiai atsidavė į aktorių rankas, noriai užduodama ir atsakinėdama į klausimus, - žiūrovai nenorėjo ketvirtosios sienos atskirties, kai į sceną būtų žiūrima tarsi pro langą.

Iš pirmo žvilgsnio, spektaklis - linksmas ir nuotaikingas, paprastos siužetinės linijos bei kiek netikėtos pabaigos, tačiau dažniausiai ironija bei komedija ir gimsta iš tam tikrų supriešinimų, hiperbolizavimų ir kontrastų, tai suformuoja ne vien tik komedija apsiribojantį sluoksnį. Ir vis dėlto nuėmus pirminį spektaklio kiautą, kuriame puikiai matomos nuorodos į populiariąją kultūrą bei stereotipus, giluminis sluoksnis pakutena vis dar aktualią problematiką ir sustabarėjusį vaizdinį, kuris pasąmonės lygmenyje kelia klausimą: ar taip vis dar yra? Įdomi išlieka tobulo vyro ir roboto Keno siužetinė linija, kai tarsi viskas išverčiama į kitą pusę ir nesiekiama tobulos Barbės įvaizdžio, o būtent atsižvelgiama į vyriškumo reprezentaciją. Žinoma, šis „vyriškumas“ lieka suprojektuotas iš moters perspektyvos, tačiau vis vien kyla klausimas, ar galima tai laikyti normaliu įvaizdžiu, kuris turėtų būti siektinas, jeigu paprastas vyras (šiuo atveju - Karolis) niekaip negali pasiekti dirbtinio intelekto („Adomo 2.0“) lygmens?

recenzijos
  • Kaip žmonės kenčia ir kaip mylisi

    Režisierius Jonas Kuprevičius su bendraamžiais aktoriais sukūrė tikslų ir aiškų savo kartos portretą. Pagalvojau, kad kiekvienai kartai reikėtų turėti savo „Shopping and Fucking“.

  • Skrosti skausmingą praeitį

    Uršulės Bartoševičiūtės „Savižudybės anatomija“ atspindi šiuolaikinę, individualią ir visuomeninę tendenciją – atvirai skrosti traumines patirtis ir judėti jų įsisąmoninimo link.

  • Pora žodžių apie tai, kaip nustojama kvėpuoti

    Spektaklis „Still Life“ primena komikso žanrą – trumpų kadrų rinkinį, kur kiekviena tema tik trupučiuką pajudinama, bet į ją nesėdama nei ilgiems apmąstymams, nei psichologiškai įsijausti.

  • Tarsi dar būtų ko tikėtis

    Laukiant metų pabaigos, kasmetinės kelionės pas artimuosius arba pas tuos, kurie turėtų būti artimi, pas biologines ir pasirinktas šeimas, prasminga skaityti Lagarceʼo pasakojimą apie bergždžią bandymą sugrįžti.

  • Draugystė bittersweet

    Atrodo, kad visas Gretos Grinevičiūtės „Šokis…“ yra skirtas ne konkrečiai nurodytam artimajam, o jausmui. Būsenai, kuri mus (o ypač Gretą) ištinka, kai susiduriame su kiekvienu iš jų.

  • Tai spalvinga šventė!

    Režisierės Kamilės Gudmonaitės ir kūrėjų kolektyvo „Šventė“ – tai puikiai atliktas, bekompromisis spektaklis, jautrus ir tikslus darbas, kalbantis apie tai, kaip priimti skirtybes.

  • Savižudybės anatomija kaip moters galios atskleidimas

    Bartoševičiūtės ir Švedkauskaitės spektaklių įspūdžiai susiliejo į viena ir išsikristalizavo mintis, kad į Lietuvos teatro sceną įsiveržė tikrasis feminizmas. Be skambių lozungų, kaltinimų ir supriešinimo.

  • Kaifo paieškos tuštumoje

    Jono Kuprevičiaus režisuota pjesės „Shopping and Fucking“ versija ne tik puikiai perteikia Marko Ravenhillo mintis, bet ir savais atributais pritaiko ją prie šiandienos.