„Man atrodo, kad visų žmonių asmeniniai gyvenimai iš esmės yra panašūs, ten nieko ypatingo nesurasi“, - yra pasakęs Arvydas Šliogeris. Šia teze dar kartą įsitikinti padėjo „trupės liūdi“ mono-etiudų spektaklis „Mono sapiens“, režisuotas Vaido Kubilinsko.
Penki aktoriai, nevengdami atvirumo bei saviironijos, kiekvienas atskirai kalbėjo apie žmogų bei jo vietą pasaulyje. Ši tema nagrinėta lyg ir skirtingai, bet viskas vedė į vieną ir tą patį „nieko ypatingo“ bei „šimtąkart matyta ir girdėta“. Kilo mintis, kad gal ši ironija dviguba, kad ironizuojamas ne tik veikėjo bandymas atrasti save pasaulyje, bet ir menininkų bandymas tai ironizuoti, tačiau tokiu atveju viskas buvo pateikta pernelyg rimtai. O gal bandymas suvisuotinti savo asmeninę patirtį, kurioje ir taip dažniausiai trūksta individualumo, yra tiesiausias kelias į banalybes, žiūrovus vedantis ne tiek į realybės komiškumo, kiek į jau matytų kūrinių atpažinimą?
Kiekviena iš penkių spektaklio dalių prasidėdavo įprastu Menų spaustuvei žiūrovų pasveikinimu bei prašymu išsijungti mobiliuosius telefonus (čia to prašė Aistė Lasytė). Po pirmojo etiudo pakartojamas toks pat pranešimas sukelia juoką, po antrojo tiesiog jau žinai, kad jis bus, tad tampa bevertis. Primena mokyklinį pasirodymą, kuomet aktoriams būtina prisistatyti, bet norisi tai padaryti kuo žaismingiau, tačiau šį kartą prisistatyti nebuvo būtina. Panašu į pasirinktą lengviausią kelią organiškai sujungti etiudus.
Beveik visus juos persekiojo nenutrūkstantis žodžių srautas, aktoriams užkertantis kelią sukurti visaverčius, nevienspalvius vaidmenis bei pabrėžiantis režisūros trūkumą. Scenografijai panaudotas tik metalinis stulpas, o aktoriai tuščioje scenoje atsiduria po vieną, kad papasakotų savo istoriją, bet ji tapdavo aiški per pirmąsias minutes. Nors pasirodymai tetrukdavo po 20 minučių, jiems įpusėjus jau norėdavosi pereiti prie kito, o juk turėtų būti atvirkščiai. Tie momentai, per kuriuos aktoriai bendraudavo su publika - patys gyviausi, tampantys savotiška atsvara kalbėjimo monotonijai bei paverčiantys aktorių buvimą scenoje tikslingesniu. Paversti publiką partneriu, o ne išsigandusia mase, bijančia, kad bet kuriuo metu aktorius gali ją užkalbinti, - retas sugebėjimas ir, nors negalima teigti, kad šiame spektaklyje tai įvyko, galima įžvelgti to užuomazgas, nes kontaktas nebuvo dirbtinis.
Visgi aktoriai, tegul ir improvizuodami, atrodė itin įsitempę ir nors dalį to galima priskirti premjeriniam jauduliui, manau, dalis kaltės tenka aiškaus tikslo, turėjimo ką pasakyti stokai. Deklaruotas tik savęs ieškojimas ir vertinimas, nuosekliai neauginant vaidmens. Kadangi buvo bandoma kalbėti tarsi apie savo asmeninį gyvenimą (ar bent jį pateikti kaip tokį), utriruota, lyg ir charakterinė vaidyba neatrodė tinkamas sprendimas. Išsakomas tekstas reikalavo nuoširdumo bei paprastumo, bet vietoje jo aktoriai atrodė prisidengę kaukėmis ir deklaratyvūs. Pavyzdžiui, tuomet, kai Šarūnas Banevičius teigia, kad jo spektaklis neįvyks, kažin ar dera jam ir toliau atrodyti kaip aktoriui. Panašu, kad aktorius ne tik bandė vaidinti pats save, bet tuo pačiu metu dar ir žvelgti į save iš šono, ironiškai, - nors per akis būtų užtekę ir to, kas kalbama tekstu.
 |
| Dominyko Vaitiekūno savęs paieškos. Martyno Ambrazo nuotraukos |
Šiame kontekste išsiskiria Tuomo Tulikorpi etiudas. Labai organiškas, nuoširdus, asmeninis ir tikras. Aktorius iš Suomijos perteikė savo patirtį suomių kalba, nes - tokia kalba ir vyko jo gyvenimas. Pagrindinį veikėją, patį Tuomą, atliko tokiais pačiais rūbais, kaip ir pats aktorius, aprengta lėlė. O aktorius turėjo galimybę persikūnyti į vis kitus žmones, tam tikru metu atsiradusius jo gyvenime. Taip atsirado veiksmas vietoj nuolatinio žodžių akcentavimo, o suomių kalba visai netrukdė suprasti minties, nes ne vien žodžiai buvo mintis. Jo gyvenimo savitumas tapo daug artimesnis už bet kokius apibendrinimus - tai nebuvo vienos idėjos deklaravimas, o atviri klausimai sau ir tuo pačiu publikai. Nieko naujo, tik paprasti gyvenimo įvykiai: gimimas, darželis, mokykla, pirmoji cigaretė, pirmoji mergina, bet tie įvykiai buvo išgyventi asmeniškai ir būtent todėl - bendrai su visa sale. Gal kaip tik asmeniškumas, o ne apibendrinimai ir yra tai, kas žmones sieja, o ne skiria? Tai neužkirto kelio ironijai, kuri šios trupės itin pamėgta, tačiau ir ji buvo gerokai subtilesnė, ne monotoniška ir vienspalvė, varginusi ne tik kai kuriose spektaklio dalyse, bet ir dažnai spaudoje pasirodančiuose interviu su šia trupe.
Spektaklį vainikavo Dominyko Vaitiekūno mono-miuziklas, per kurį aktorių galėjome išvysti popžvaigždės vaidmeny. Pirmąsias kelias minutes tai juokinga, bet vėliau, kai jau aišku, kas vyksta, o nei vaizdavimo priemonės, nei pati idėja nekinta, lieka nebeaišku, kodėl tiek laiko žiūrovas turi tai stebėti. Visą etiudą lydinti ironija tampa neveiksni ir belieka laukti pabaigos nieko nebesitikint.
Visgi pabaigoje šis tas įvyksta - į sceną sueina visi prieš tai vaidinusieji, kiekvienas tęsdamas tą patį savo pokalbį su publika. Kaip jau buvo aišku pradžioje, kiekvienas jų gilinasi į save nematydamas kito, kiekvienas kažko ieško ir neranda,- bet jeigu visa tai seniai aišku, kodėl tai vis dar vyksta?
Šis spektaklis, kuriame aktoriai kalba apie save ar bent prisidengia etiudų asmeniškumu, atrodo tik jiems patiems ir skirtas, lyg scenoje vyktų ne spektaklis, o draugų rate vykstanti diskusija, išsikalbėjimai bei pajuokavimai, malonus laiko stūmimo drauge būdas, kuomet kiekvienas turi galimybę pasireikšti, nesusimąstydamas, ką tai galėtų duoti žiūrovui. Kaip rašė Antoninas Artaud - „Gana tų individualistinių eilėraščių, iš kurių daugiau naudos peša juos rašantys, o ne skaitantys. Visiems laikams gana tų uždaro, egoistiško ir asmeniško meno apraiškų.“
