Ar užsivers visuomenės žaizdos?

Rūta Oginskaitė 2011-11-14 lrytas.lt, 2011 11 14
Aktorius Dainius Gavenonis – daktaras Tomas Stokmanas LNDT spektaklyje „Visuomenės priešas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ženklai: J.Paulėkaitės scenografiją galima skaityti ir kaip savotišką jos atsisveikinimą

Nacionalinis dramos teatras sostinės publiką savaitgalį pakvietė į scenografės Jūratės Paulėkaitės netekties pažymėtą spektaklį pagal norvegų dramaturgo Henriko Ibseno „Visuomenės priešą“.

Jono Vaitkaus režisuotame „Visuomenės prieše“ dar prieš veiksmo pradžią sukuriama išskirtinė atmosfera. Atrodo, lyg patekai į patį vakarėlio įkarštį. Scenoje - popsinės dainelės, blizgučiai, metaliniai laisvalaikio baldai, dirbtinės palmės, svečiai su pirties chalatais, eilutė prie karšto patiekalo. Gali netgi vyno gauti - tarsi būtum to vakarėlio dalyvis.

Publikai skiriama ne tik didžioji Nacionalinio dramos teatro salė, bet ir dalis scenos. Vadinasi, numatyta akistata ir su H.Ibseno pjesės herojais, ir su pačiais savimi.

Pavojingiausi laisvės priešai

Akistata reikalinga, nes „Visuomenės priešas“ - arši diskusija apie žmogaus teisę kalbėti tiesą, mąstyti ir turėti savo nuomonę. Ar turime tokią galimybę? Ar norime ją turėti? Kas mes esame? Gal tik paikų vakarėlių personažai vienodais chalatais ir vienodomis mintimis?

Tą vakarėlį režisierius J.Vaitkus sukūrė miestelio gydyklos daktaro Stokmano namuose. Daktaras su šeima, ilgai dirbęs kažkokiame užkampyje, pagaliau sugrįžo į gimtąjį miestelį ir neatsidžiaugia bendravimu su jaunais žmonėmis, kurie „turės kildinti rūgstančią ateities tešlą“.

Stokmanui kol kas dar neduota suvokti, kad „pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas - tai ta kompaktiškoji dauguma“, kaip jis pareikš spektaklio pabaigoje. O režisierius, savo kūrinio viešpats, tam ir atveda į sceną būrį bevardžių personažų, kad pamažu pasirengtume daktaro diagnozei apie kompaktiškąją daugumą.

Pats Nacionalinis dramos teatras su visu savo interjeru tapo H.Ibseno aprašytu miesteliu, kurio pasididžiavimas, pelno šaltinis ir opiausia problema - gydykla, pastatyta ant užnuodytos dirvos.

Daktaras Stokmanas trokšta atskleisti šią problemą visuomenei. Bet tai reikštų griauti įrenginius, prarasti pelną ir savo gerą vardą, o to kategoriškai vengia miestelio ir gydyklos Valdytojas. O vietos laikraštininkai ir visuomenininkai laukia valdžios nurodymų - viešinti bėdą ar toliau reklamuoti gydyklą ir didžiuotis miestelio gerove?

Vienu atveju - visi stoja mūru už daktarą Stokmaną, kitu - mūru prieš jį. J.Vaitkus su aktoriais stengiasi atskleisti tokių demagogijos „mūrų“ susidarymo mechanizmus.

Vaidina kviestiniai aktoriai

„Visuomenės priešas“ - pirma iš didžiųjų šio sezono Nacionalinio dramos teatro premjerų. Vaidmenys paskirstyti taip, kad svarbiausias krūvis tenka trupės svečiams. Atlikti pagrindinio daktaro Stokmano vaidmens pakviestas aktorius Dainius Gavenonis, pažįstamas ir pamėgtas iš Oskaro Koršunovo spektaklių.

Jo brolį ir oponentą, miestelio Valdytoją vaidina Vytautas Anužis (jau Nacionalinio teatro trupės narys), persikėlęs į Vilnių iš Klaipėdos, kaip ir Darius Meškauskas, „Visuomenės prieše“ įkūnijantis spaustuvininką Aslakseną - neva nuosaikų aktyvistą, kuris be saiko pabrėžia savo nuosaikumą.

Ponią Stokman vaidina Viktorija Kuodytė, jos ankstesnės herojės - iš Eimunto Nekrošiaus ir Gintaro Varno sukurtų pasaulių. Gausi Nacionalinio teatro trupė gavo „kompaktiškosios daugumos“ vaidmenį. Ir tai tik antrajame - viešo susirinkimo - veiksme. Miestelio jaunimą vaidina J.Vaitkaus mokiniai.

Staiga atsiveria bedugnė

Spektaklio įžangos atmosfera kaip šiurpus kontrastas primena, kad „vakarėlio“ interjerą sukūrė scenografė J.Paulėkaitė, likus savaitei iki premjeros pasitraukusi iš gyvenimo. Tai ji pavertė Nacionalinį dramos teatrą „miesteliu“ su nuodingąja gydykla, taip keldama klausimą - o koks yra pats Nacionalinis teatras? Kiek jo „vandentiekis“ švarus ir gydantis?

H.Ibsenas parašė dramą, režisierius J.Vaitkus kuria spektaklį-diskusiją, J.Paulėkaitės scenografija siunčia tragedijos ženklus. Spektaklio vaizdus gali skaityti kaip dailininkės atsisveikinimą.

Viename epizodų ji scenoje sukuria stačiakampę duobę, primenančią milžinišką kapą. Tada, kai D.Gavenonio Stokmanas pasiryžta nenuolaidžiauti Valdytojui ir laikytis savo tiesos. Stokmano atkaklumas tarsi pramuša žemę - daktaras ima smukti ir leistis su scenos grindimis. Bet juk tai metafora! „Visuomenės prieše“ niekam nelemta išeiti iš gyvenimo.

Finalas - sugriauta Nacionalinio dramos teatro scenos siena. Išmėtyti pramogų vakarėlio baldai ir palmės. Paniekinta daktaro Stokmano tiesa. Ir jo naujausias atradimas: „Čia yra mūšio laukas! Čia įvyks mūšis! Čia aš noriu laimėti!“

Švarinti visuomenės protus

J.Paulėkaitė pabrėžia teatro-miestelio užterštumą, daktaro Stokmano tiesos atstūmimą, būtinybę sugriauti melo sieną. Režisierius pasirenka mūšį ir norą laimėti. Duobės metafora būtų siaubinga, bet J.Vaitkaus interpretacijoje esama sąmojo. Juk toje kiaurymėje jis netrukus įkurdina miestelio laikraščio redakciją.

Naiviu pradiniu Stokmano įsitikinimu, tai - „laisvai mąstanti, nepriklausoma spauda“. J.Vaitkus iškart rodo, kad jos žurnalistai - jokie, jie reaguoja urmu. Stokmano ir redakcijos broliavimosi akimirka - kai jie visi susiėmę už rankų - viena juokingiausių. Kas atrodo stipresnis, su tuo ir broliaujamasi.

J.Vaitkus, nors ir griežtas tokiems visuomenės tipams kaip Valdytojas arba aktyvistams chameleonams, tačiau būtent „Visuomenės prieše“ dažnai juntama režisieriaus pašaipa.

Kai spektaklis sustiprės (neįmanoma to norėti po gedulo savaitės), jo kandumas bus juntamas aiškiau, o H.Ibseno dramos citatos apie visuomenę galės paplisti kaip priežodžiai. Kadaise toje scenoje buvo skiemenuojama „Lie-tu-va“. J.Vaitkus rekomenduoja pradėti švarinti protus nuo „a, b, c“.


Kūrybos procesą lydėjo kuriozai ir netektis

Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Visuomenės priešas“ lauko reklamos neseniai papiktino parlamentarą M.Adomėną. Citatose iš H.Ibseno pjesės konservatorius įžvelgė Lietuvos politikos menkinimą. Politikui užkliuvo tokie teiginiai: „Mūsų krašto žmonės yra partijų vergai“, „Argi teisinga, kad kvailieji vadovautų protingiesiems“, „Dauguma visada teisi?“

Lapkričio 2 d. Vilniaus miesto tarybos posėdis prasidėjo kiek netikėtai. Susirinkus visiems posėdžio dalyviams į salės vidurį įžengė LNDT vadovas M.Budraitis su keliais teatro trupės nariais. Tarp jų buvo ir „Visuomenės priešo“ režisierius J.Vaitkus. Jie valdininkams atnešė kelis deguonies balionus. Netikėto pasirodymo metu norėta įpūsti kiek šviežio oro teisingiems miesto valdžios sprendimams.

Lapkričio 4 d. savo namuose Vilniuje, Pamėnkalnio gatvėje, rasta iš gyvenimo pasitraukusi garsi Lietuvos scenografė J.Paulėkaitė. Ji sukūrė scenografiją „Visuomenės priešui“.

LRYTAS.LT

 

recenzijos
  • Krystiano Lupos pėdsakai „Užburto kalno“ teritorijoje

    Režisierius ištobulino ir kitą liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.

  • Prapjauti tamsą

    Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.

  • Bananai – minkščiausi vaisiai

    Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.

  • Taisyklių rėmai

    Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.

  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.