Jeigu režisierės Olgos Lapinos premjerą „Laukys“, rodomą Juozo Miltinio dramos teatre, reikėtų apibūdinti vienu sakiniu, sakyčiau - tai žmogaus balso ir anapusinių vaizdų dialogas apie norą išlikti. Džiugu, kad galiu leisti sau šią mintį išplėtoti.
Nors šis spektaklis reflektuoja mirtį, kalba visai ne apie ją, bent jau ne tiesiogiai. „Laukys“ sufleruoja kiek kitokią minčių tėkmę, žiūrovui siūlo susimąstyti apie šalia esantį žmogų ir kasdienybės bendruomenėje svarbą. Spektaklis klausia: kas yra gyvenimas?, - atsakymą, nevienareikšmį, bet pateikia.
Nuskambėjus pirmam skambučiui, žiūrovai renkasi į salę, kur scenos viduryje stovi Albinas Kėleris. Aktorius, likus dešimčiai minučių iki oficialios spektaklio pradžios, kalba telefonu su pardavimų specialiste, kuri klientui bando įsiūlyti stalo įrankius. Kėlerio įkūnytas Žmogaus 0 personažas pardavėjai aiškina, kad jam nereikia daugiau šaukštų ar šakučių, nes jis gyvena vienas. Po kelių minučių įtempto pokalbio, Žmogus 0 pajunta poreikį ir galimybę išsipasakoti. Čia jau nepažįstamajai tenka klausytis apie upę, iš uosio pagamintą stalą ir aštuonias kėdes, iš kurių kartą buvo panaudotos tik keturios, nes daugiau žmonių neužsuko. Nuskambėjus trečiam skambučiui, į sceną įeina režisierės asistentė Sandra Juzėnienė ir ramiai išlydi Žmogų 0 į tamsą. Jau užsimezgęs spektaklis prasideda.
Iš tamsos į šviesos srautą po vieną išnyra kiti aktoriai: Ieva Brikė, Kamilė Galkutė, Dainius Jankauskas, Rokas Pijus Misiūnas, Mantas Pauliukonis, Urtė Povilauskaitė, Jolita Skukauskaitė, Joris Zaliauskas. Jie, žmonės be vardų, aktoriai be personažų. Beasmenės būtybės juodais kostiumais, dengiančiais kūnus ir veidus, primena judančius scenografijos elementus, nekintančius, sustingusius laike, kažko laukiančius. Po juoda medžiaga slepiami veidai tampa nuoroda į bendrystę, juk už šydo gali slėptis bet kuris aktorius arba bet kuris mūsų.
Scenoje paslaptingai prasideda estetiška kelionė po kontrastingus spektaklio vaizdinius: regime bendruomenę ir individą, aukštus kalnus ir žemę, paukštį ir žmogų, kurie tampa universaliais simboliais. Juos papildo spektaklio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus tekstas, gimęs kūrybinio proceso metu. Jame pinasi užtikrintumas, nežinomybė, tikėjimas ir neviltis. Tiesa, teksto ir vaizdų nuotaikos skiriasi. Žodžiai byloja pasakodami skaudžias žmonių patirtis, o sceninis paveikslas koncentruojasi į viltį ir šviesą. Tekstas grąžina į realybę, joje egzistuoja žmonės, kurių nėra kam palaidoti, tuo metu veiksmas scenoje pasakoja apie paliktųjų bendrystę. Tai subtili ir reikšminga priešprieša, atskleidžianti gyvenimo daugiaprasmiškumą.
Spektaklio vizualumas ir dramaturgo tekstas šifruojasi (naudoju šį žodį, nes konkretumą spektaklyje užčiuopti sunku) lyg kelios siužetinės linijos, kurios siūlo įvairias kūrinio suvokimo galimybes: klausyti, stebėti arba visa tai daryti sykiu. Šis pasirinkimas kiekvienam žiūrovui leidžia patirti savitą spektaklio versiją. Aktorių balsais įrašytas tekstas pasakoja skirtingų žmonių gyvenimo nuotrupas (garso įrašų autorius Saulius Požerskas). Vienišų, pasiklydusių, nerandančių lange savo gyvenimo šviesos, paliktų, pamirštų, tarsi nebereikalingų. Jeigu atsiribotume nuo girdimo teksto, atskirus besikartojančius vaizdinius būtų galima stebėti šiuolaikinio meno galerijoje, - tai švaros ir grynosios estetikos pavyzdys.
Juozo Miltinio dramos teatro scena valandai leido pažvelgti į tarpinę stotelę tarp mirties ir gyvenimo. Spektaklis kvietė apsvarstyti jau nebe šiame pasaulyje egzistuojančiųjų būsenas, pažvelgti ten, kur žmogaus akys paprastai neužklysta. Agnietės Lisičkinaitės kurta choreografija, pasižymėjusi aktorių atliekamais kampuotais judesiais, kvestionavo juodų figūrų priklausymą šiai Žemei. Atlikėjai, tarsi nerandantys kelio nei į gyvųjų, nei į mirusiųjų pasaulį, trūkčiojančiai sklandė po sceną. Spektaklio erdvė, kuriai scenografiją kūrė Renata Valčik, suformuota iš vis nusileidžiančių permatomų tiulio šydų, kuriančių rūko įvaizdį. Ant jų sluoksniavosi spektaklio tekstas (projekcijų autorius Dinas Marcinkevičius), primenantis chaotišką minčių srautą. Scenoje paskleistos medžio drožlės, lyg kapo dekoras, žymėjo žmogaus gyvenimo pabaigą. Tad kyla klausimas: kaip pereiti į kitą pasaulį, nepadėjus taško jau nugyventame?
Ši savo paprastumu, taupumu ir paslaptingumu įspūdinga erdvė režisuojama šviesomis (šviesų dailininkai - Renata Valčik ir Paulius Jakubėnas). Spektaklio metu ne šviesa seka aktorių, bet aktoriai keliauja paskui ją. Ji diktuoja nuotaiką, keičia vaizdinių formas, jas išryškina, paslepia, figūras priverčia judėti arba sustingti. O tyliai stebinti ir veiksmą komentuojanti muzika, sukurta kompozitoriaus Tomoo Nagai, tiksliai pabrėžia bėgančio gyvenimo tempą, jo ironiją ir begalinę melancholiją.
Aptarti spektaklio komponentai sava forma primena ritualus, tolumoje skambančius būgnus ir aplink aukurą susibūrusią bendruomenę. Scenoje aktoriai kuria apeigų atspalvių turinčius gyvus paveikslus: ritmingu ir vis greitėjančiu tempu šokinėja ant medinių, kryžius primenančių pagalių, kiekvienas neša baltos medžiagos rites, kurias kartu išskleidžia po erdvę, keisdami scenovaizdžio nuotaiką. Šie veiksmai primena žmonių bendrystę, buvimą kartu, gyvenimo tėkmę. Nuolatinio judėjimo, kelionės motyvas įneša šviesos į spektaklio egzistencinę problematiką. Juodos figūros nuo scenos netiesiogiai kreipiasi į kiekvieną: gyvenimas vyksta čia ir dabar, neleiskite, kad prie jūsų stalo liktų tuščių kėdžių.
Spektaklio pabaigoje dūmų kamuolys apgaubia Žmones, jų kartais greitą, bet dažniau lėtą, kupiną vienišumo, baimės ar ramybės gyvenimą, ir palydi kito pasaulio link. Juk to ir laukia beasmenės figūros - naujos pradžios, dar vienos galimybės. Realybėje viskas vyksta ne taip poetiškai: savivaldybė ir teikiantieji laidojimo paslaugas kas metus organizuoja vienišų asmenų laidotuves, tik vietoje artimųjų, į amžinybės keliones juos išlydi svetimi.
Taip spektaklis iškelia dar vieną klausimą - ar miręs žmogus gali būti labiau gyvas už gyvąjį? Gali, jeigu sutinkame, kad egzistuoja gyvenimas prisiminimuose. Gali, jeigu mirusįjį prisimena, o gyvojo svetainėje stovi nuolat tuščios kėdės. Paskęsti artimųjų užmarštyje - tai lyg atsidurti pilkojoje zonoje, kurioje niekam neberūpi, egzistuoji ar ne. Kiekgi buvo gyvas tas, kurio po mirties nepasigenda artimieji. Nenori palaidoti? Argi tai nėra gyvenimo antonimas, gyvenimas anapus šydo?
