Poetinį akimirkos įprasminimą savo ruožtu per ritualinį sceninį vyksmą dar sykį įprasmindami, „cezario grupės” aktoriai atlieka įspūdingą kelių lygių prasminę transformaciją.
Aktoriai ne veiksmu, o tekstu čia ir dabar sukuria įvykio aplinkybes, laiką, scenovaizdį, personažų išvaizdą, jų charakterio ypatybes ir kt. Jie neįsikūnija į vaidinamus personažus, o tiesiog papasakoja apie juos, nuolat išlaikydami tam tikrą distanciją.
Veikėjų individualumo čia beveik nėra, daugelis eilėraščių sakomi kartu, vienu kvėpavimu, ir režisierius įtikinamai primena – gyvenimas buvo kolektyvinis, ir ši kolektyvizacija scenoje itin aiški.
„Nutolę toliai“ – užuominų spektaklis. Visi kūrėjai lyg nebyliai, neregiai bandė atrasti praeities žemę, kurioje šiuolaikinis žmogus geriau suvoktų save.
