Kai į areną įžengia gladiatorius ir pasveikina imperatorių, jis puikiausiai suvokia turįs tik dvi išeitis: amfiteatrą jis paliks arba pakelta galva, arba kojomis į priekį. Ir ne tiek svarbu, įveiks jis priešininką ar ne, nudobs piktą, alkaną laukinį žvėrį ar bus sudraskytas į smulkiausius skutelius. Žmonių likimai čia valdomi vieninteliu piršto judesiu. Nykštys arba pakeltas, arba nuleistas. Šiurpą ir pasigėrėjimą keliančiame groteskiškame žiaurumų spektaklyje kompromisų nėra ir būti negali. Gyvybė arba mirtis. Viskas arba nieko.
Mūsiškis režisierius Cezaris Graužinis pasirodė esąs gerokai žiauresnis už daugelį senosios Romos valdovų. Jiems tai tebuvo trumpalaikė pramoga, kaprizas ar tiesiog šventė, skirta paglostyti savimeilę ir patenkinti primityviausius kraujo ištroškusios visuomenės poreikius. O štai Graužinis spektaklį-žaidimą nagrinėja, narplioja, manipuliuoja juo, analizuoja teatrą kaip visuomeninį reiškinį, permąsto spektaklio kūrimo procesą ir, regis, tuo mėgaujasi.
Savianalizė, autorefleksyvus požiūris, neretai permieštas aštria ironija bei sarkazmu - vienas esminių šiandienos jaunesnės kartos lietuvių teatro, kurio flagmanais drąsiai galima vadinti Cezarį Graužinį ir jo studentus, bruožas. Aktoriai žiūrovus pasitinka jau sėdėdami ant keturių viena priešais kitą tuščioje scenoje sustatytų taburečių, apšviestų prožektorių spinduliais. Nuogi ir be galo lengvai pažeidžiami, kaip iš po medžio žievės ištraukti kirminai ar kaip spektaklyje panaudotas tariamo vandens dubenyje stovinčio žmogaus su įsivaizduojamu plaukų džiovintuvu rankoje įvaizdis. Mazochistinė ar net, sakyčiau, suicidinė aktoriaus profesijos prigimtis, teatriškas šiandienos pasaulio ir visuomenės modelio kaip nenuoseklios, niekada nesibaigiančios absurdiškų vaidinimų nuotrupų sekos suvokimas - tai kertiniai akmenys, ant kurių ir stovi naujojo „cezario grupės“ spektaklio fasadas. Ave Caesar! Morituri te salutant! - taria keturi „einantieji mirti“.
Spektaklyje „Viskas arba nieko“ keturių gladiatorių komanda (Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius), simboliškai pasivadinusi „cezario grupe“, į sceną eina „apsiginklavusi“ nelyginant kokia Ūbo armija: keturiomis taburetėmis, įvairiaspalviais polietileno maišeliais, plaktuku, vinimi ir vandens purkštuvu. Scenos režisierius neapkrauna bereikalingais daiktais, dekoracijomis, todėl viskas, kas čia įvyksta, priklauso tik nuo režisieriaus bei aktorių išmonės ir publikos vaizduotės.
Spektaklio dramaturgija čia pagrindžiama daugybės absurdiškų etiudų, muzikinių numerių ir žaismingų improvizacijų, jungiamų laisvos asociacijos principu, virtine. Todėl ir apie spektaklio „Viskas arba nieko“ siužetą ar bent rišlesnį pasakojimą kalbėti - bergždžias reikalas. Net ir kažkokias konkretesnes temas „užkabinti“ čia pakankamai sudėtinga. Žiūrovas tiesiog stebi aktorius, veikiančius pasakos pasaulyje, kur rankenėle gerą nuotaiką sau užsuka velniukas, tūnančius kažin kokioje mistiškoje trobelėje, vidury gūdaus miško besislepiančius nuo plaktuku ir vinimi apsiginklavusio maniako, siūbuojančius laivo denyje ir per bortą spjaudančius kūtvėlai jūrų pabaisai į veidą, lakstančius geltonai pražydusių grikių lauku ir t. t.
Graužinis savojo spektaklio pasaulį kuria kaip koks demiurgas - iš pirmapradės materijos bei chaoso. Režisierius išsilaisvina iš literatūros gniaužtų ir tarsi atsigręžia į istorinio avangardo tradiciją, siekusią teatrą sugrąžinti prie pačių ištakų: žaidimo, ritualo, cirko, šelmiškos klounados. Deformuoti, šleivi-kreivi, cypiančiais balsais šnekantys aktoriai čia atsiriboja nuo įprastinės psichologinės vaidybos konvencijų ir tampa labiau panašūs į marionetes nei į tikrus gyvus žmones. Šioje stilistikoje tiesiog žydi Vilma Raubaitė ir ypač Julius Žalakevičius, o štai Pauliaus Čižinausko ir Brigitos Arsobaitės žmogiškajai prigimčiai šis groteskiškas karnavalas atrodo kiek svetimas.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo foto |
Spektaklyje „Viskas arba nieko“ atsisakius įprastinio pasakojimo, kiek įmanoma atsiribojus nuo konkrečių temų gyvybiškai svarbus tampa ritmas bei atmosfera. Ir jei naivios ir šelmiškos muzikinės improvizacijos spektakliui kartkartėmis suteikdavo papildomo šarmo, užsižaidę aktoriai, regis, neretai prarasdavo saiką, o užsitesę dainos ir šokio numeriai išmušdavo ritminį pagrindą iš po kojų, spėdavo prailgti. Tačiau susidaro įspūdis, kad spektaklio kūrėjams ne tiek svarbus yra poveikis ar galutinis rezultatas, o veikiau pats spektaklio kūrimo procesas, todėl nekyla abejonių, kad laikui bėgant šie maži ritmo pertrūkimai išnyks.
Jokios scenoje kuriamos tikrovės iliuzijos šiame spektaklyje nė nesuuosi, su aktorių kuriamais personažais (ar, veikiau, personažų užuomazgomis), kurių veiksmai, žodžiai ir reakcijos, regis, nepaklūsta jokiai sveiku protu suvokiamai logikai - nesusitapatinsi, o į paradoksalias ar net absurdiškas situacijas - neįsigyvensi. O ir nereikia! Naujasis Cezario Graužinio spektaklis „Viskas arba nieko“ veikia ne tiek protą ar jausmus, kiek pačią žiūrovo pasąmonę, vaizduotę. Abstrakčios, vienas su kita nieko bendro neturinčios scenelės nieko neafišuoja, nieko neatspindi ir tuo pat metu atspindi ir parodo viską. Kitaip tariant, kiekvienas žiūrovas čia ras tik tiek, kiek pats norės (ar sugebės) atrasti, kiek aktyvi ir imli bus jo fantazija.
„Viskas arba nieko“ - be galo atviras sceninis kūrinys, pasiduodantis daugybei interpretacijų. Vienas čia galbūt suras naujo žmogaus gimimo metaforą, kuomet pirmojoje spektaklio scenoje apatijos apimtas niurzgantis žmogelis mokomas vaikščioti, lakstyti, džiaugtis. Kitas, stebėdamas keturis spalvingus polietileno maišelius ant galvos užsimaukšlinusius ir per tvaiskų bei šiugždantį rūką vienas kito nebeatpažįstančius aktorius čia gal aptiks aštrią vartotojiškos visuomenės kritiką. Dar kuris nors čia gal įžiūrės žmonių negebėjimą bendrauti, meilės, buvimo kartu neįmanomumą, siekį nugalėti kiekvieno mūsų viduje tūnančias baimes. Arba nesupras nieko. Bet, perfrazuojant vieno iš aktorių žodžius, juk svarbiausia čia - sugebėti nesipriešinti, nekovoti, nekalbėti, nes tik tylėdamas gali išgirsti.
