Pirmiausiai norisi pasidžiaugti, kad vaikų ir jaunimo teatrų asociacijos „Asitežas“ (Assitej) ir aktyvios prezidentės, aktorės Violetos Podolskaitės iniciatyva Lietuvoje daug metų teatrai realiai, o ne „popieriuje“ keliauja arčiau vaikų, aplankydami atokiausius šalies miestelius ir kaimus. Vaikai ir paaugliai turi galimybę pamatyti naujausius ir geriausius vaikiškus ir jaunimui skirtus spektaklius, nes dramos teatrų dėmesio šiai amžiaus grupei niekada nebūna per daug. Šiemet, po ilgokos pandeminės tylos, Žemaitijos regiono kultūros centruose ir kitose erdvėse vėl klegėjo vaikų balsai ir juokas, nes pavasarį ir vasaros pradžioje Telšių, Rietavo, Kelmės, Kuršėnų, Naisių, Akmenės, Tytuvėnų, Skuodo scenose pasirodė žymiausi šalies vaikų teatrų kūrėjai. Norėtųsi dar pridėti, kad teatrai pasirodė su naujausiais pastatymais, tačiau šių metų programoje dominavo brandūs, laiko ir jaunųjų žiūrovų patikrinti spektakliai. Panašu, jog pandemija daugeliui kūrėjų sutrukdė sukurti ir festivalyje pristatyti naujausius premjerinius spektaklius. Teko apsilankyti Žemaitijos sostinėje Telšiuose, garsėjančioje ir savo unikalia istorija, ir puošnia katedra bei kunigų seminarija, ir žymiu Dailės fakultetu, ir išlikusiu senamiesčiu, ir „Džiugo“ namais, ir, žinoma, populiariu bei senas tradicijas puoselėjančiu Žemaitės dramos teatru ant nuostabaus Masčio ežero kranto, kuriame nuo rudens pradėjo dirbti jaunas ir energingas direktorius aukštaitis Deividas Rajunčius kartu su šiame teatre ilgiau kuriančiais režisieriais - Donatu Žilinsku, Laimute Pocevičiene ir Badri Tserediani iš Sakartvelo.
Jaukioje ir moderniai įrengtoje Telšių Žemaitės dramos teatro scenoje pasirodė Saulės Degutytės 2004 metais įkurtas unikalus daiktų ir objektų „Stalo teatras“, nuosekliai daug metų kuriantis įdomius, aukšto meninio lygio spektaklius bei vykdantis įvairias edukacines veiklas ar programas vaikams ir jaunimui. Kamerinis, neretai ant stalo paviršiaus telpantis teatras, yra pelnęs nemažai apdovanojimų, tarp kurių puikuojasi ir prestižiniai Auksiniai scenos kryžiai, o „Stalo teatro“ įkūrėjai, režisierei ir dailininkei Saulei Degutytei praėjusiais metais už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui buvo įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Telšiuose matytas „Stalo teatro“ spektaklis „Sibiro haiku“ sukurtas pagal 2018 metais pripažintos geriausios to paties pavadinimo knygos vaikams siužetą. Komiksų knygoje „Sibiro haiku“ dešimtmečio vaiko lūpomis pasakojama autentiška, tikrais faktais paremta, skaudi vienos lietuvių šeimos tremties istorija, atliepianti daugelio tremtinių likimus. Rašytojos Jurgos Vilės ir iliustratorės Linos Itagaki komiksų knyga apie tremtį sukrečia paprastumu ir neišsemiamos vilties jausmu. Pagrindinis knygos veikėjas dešimties metų Algiukas - tai rašytojos Jurgos Vilės tėčio Algimanto Stakėno prototipas, suteikiantis ironijos ir groteskiško humoro persmelktam naratyvui dar didesnio nuoširdumo ir autentiškumo. Lietuvoje iš karto po Nepriklausomybės paskelbimo pasirodė daug Sibiro tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimų knygų ir pagal jas vėliau sukurtų romanų, filmų, spektaklių, TV laidų, fotografijos parodų ir kt. Atrodytų, ką dar galima būtų pridėti prie to kiekybiškai ir kokybiškai gausaus lietuvių tremtinių žodinio ir rašytinio palikimo, paženklinto tragiškais politiniais šalies įvykiais ir visam gyvenimui suluošintų tautiečių likimais. Rašytojos Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ šiame plačiame kontekste išsiskiria, nes tai pirmoji knyga apie tremtį, skirta ne suaugusiųjų, o vaikų auditorijai.
Teatro režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė spektaklyje „Sibiro haiku“ surado įdomią ir gana tikslią formą sudėtingam ir skaudžiam knygos turiniui atskleisti. Panašu, kad pasirodė ne tik pirmoji knyga, bet ir pirmasis spektaklis vaikams, pasakojantis apie tremtyje patirtas žmonių netektis ir mažyčius jų atradimus. Pagrindinį Algiuko personažą sukūręs ir vienos tremtinių šeimos istoriją scenoje perteikęs jaunas aktorius Balys Ivanauskas maloniai nustebino atradęs ir įvaldęs ypatingą vaiko vaidybos leksiką. Suaugusiam žmogui nėra lengva organiškai persikūnyti į vaiką, perprasti jo mąstymo bei psichologijos niuansus ir juos nebanaliai įprasminti scenoje. Paauglys, ypač vaikas, yra jautrus ir griežtas kritikas, greitai pagaunantis menkiausius melo ir netikrumo momentus spektaklyje. Tačiau jauno aktoriaus pasakojama tremties istorija per naivaus vaiko mąstymo prizmę nėra nei labai sentimentali, nei gąsdinanti, nei tragiška, nei itin didaktiška. Surastas kažkoks labai optimalus vaidybos balansas, aukso viduriukas, kai aktorius, tarsi vaikas smėlio dėžėje, tiesiog improvizuodamas žaidžia „čia ir dabar“, o jam sceninę realybę padeda kurti ir įvaizdinti taikliai režisierės parinkti daiktai ir objektai. Viename interviu režisierė prasitarė, kad šiame spektaklyje „vaidina“ uošvio batai, anytos žirklės ar senas statybinis šepetys. Visos detalės pripildo spektaklį sunkiai žodžiais nusakomo švelnaus graudulio. Elementarūs, buityje naudojami daiktai ar rakandai (kibirai, žirklės, plunksna, akiniai, šluota, knyga, rožė, auliniai batai ir kt.) vaidinimo metu „atgyja“, įgaudami konkrečių personažų - tėčio Romo, mamos Uršulės, tetos Petronėlės, sesers Dalios, kareivių ir kitų veikiančių asmenų veidus, balsus, likimus. Aktorius Balys Ivanauskas, kurdamas keletą personažų vienu metu, atranda teisingą individualų santykį su kiekvienu daiktu-personažu ir atitinkamai juos animuoja: švelniai, pagarbiai, su meile, o kartais ir lengvu humoro jausmu „bendrauja“ su artimiausiais šeimos nariais, žaismingai ir kiek ironiškai su žąsinu Martynu ir - kardinaliai priešingai - gerokai brutaliau ir grubiau su kareiviais-tremtinių prižiūrėtojais. Kiekvienas daiktas ar buityje naudojamas rakandas, įprasminantis konkretų personažą, tampa ženklu, praėjusio laiko simboliu. Pavyzdžiui, vežimą ar traukinio gyvulinius vagonus atstoja metaliniai kibirai, suverti ant ilgo medinio pagalio. Nešami jie brazda, telindžiuoja, bilda, sukurdami riedančio bėgiais į Rytus traukinio iliuziją. Vyriški auliniai, liaudyje vadinami tiesiog kerzovi batai, taikliai nusako brutalų rusų kareivių mentalitetą. Purvini kareivių Bulvinio ir Duoninio batai trypia šventą Lietuvos žemę, jų kulnais štampuojami ir skirstomi žmonės į tinkamus darbui ir beviltiškus mirtininkus, į draugus ir priešus ir pan. Pusiau realaus, pusiau išgalvoto, mistinio personažo žąsino Martyno plunksnos - tai tyros vaiko svajonės pramaišiui su stipria intuicija, kuri laiku įspėja šeimininkus apie artėjančius vargus ar gręsiančias nelaimes. Raudonas siūlų kamuoliukas - dar vienas simbolinis daugelio įvairių tautų pasakų motyvas, kurio pagalba visada atrandamas kelias namo, nesvarbu kaip klaidžiai ir kiek toli esi nukeliavęs. Šiame spektaklyje siūlų ritinėlis priminė stiprų bambagyslės ryšį, jungiantį kūdikį su motina, siejantį vakar ir šiandien, šiapus ir anapus.
Išradingai žaisdamas su šiais ir kitais daiktais aktorius Balys Ivanauskas iki vaiko mąstymo ne nusileidžia, o greičiau pakyla, todėl spektaklyje nuo pradžios iki pabaigos išlaikoma vaikiško tikrumo, tyrumo, naivumo ir ypatingai smalsumo iliuzija - o kas bus toliau? Personažo Algiuko žingeidumas užkrečia ir žiūrovus, todėl su įdomumu lauki pasakojamų įvykių tąsos. Nors tema liūdna, tamsi, skaudi, kai nenutylimos net skaudžiausios detalės apie patirtas netektis ir mirtį, kuri buvo Sibire gyvenusių žmonių kasdienybė, tačiau visa tai kūrybinė grupė perteikia labai šviesiai, žaismingai, kūrybiškai.
Spektaklyje visus daiktus ir objektus apjungia ant stalo pabertos tikros, juodos, rupios žemės ruoželis. Simboliška, kad dešimtmečio berniuko vaikystės žaidimai gelsvo smėlio dėžėje ir sudužusios svajonės įgavo juodos spalvos pavidalą. Žemės motyvas nuo seno lietuviui yra vienas iš svarbiausių. Tai ir prarastos gimtosios žemės ilgesys, ir tuo pačiu nesvetinga, atšiauri amžino įšalo žemė Sibire, kurioje amžino poilsio atgulė daugybė iš Lietuvos ištremtų žmonių. Efektinga scena, kai į koncertą per taigą vykusius choro entuziastus pražudo netikėtai užklupusi stipri pūga ir speigas. Tragiškai Sibiro platybėse žuvusius tautiečius aprauda ir laidoja likę gyvieji, šaukštais kasdami sušalusią žemę. Begalinį gimtinės ilgesį, skonį ir kvapą spektaklyje įprasmina ir paskubomis įsimesti keli mažyčiai sodo obuoliai. Neatsitiktinai tremtinių choras vadinasi „Obuoliai“, o obuolio sėklelės saugomos delnuose, kaip mažas vilties daigelis, kad netolimoje ateityje pavyks atkurti barbarų sunaikintą tėviškės sodą ir obelys ne tik vėl žydės, bet ves gardžius vaisius. Rodos, tose mažytėse sėklelėse užkoduotas galingas lietuvio genetinis potencialas ir šviesi tikėjimo galia.
Atidžiai ir jautriai įsiklausyti į knygoje „Sibiro haiku“ išguldytą vienos šeimos tremties istoriją aktoriui Ivanauskui padeda visą spektaklį scenoje ant suolelio sėdinti gyvos muzikos grupė. Trys muzikalios merginos: Paulina Simutytė, Inga Šepetkaitė, Kristina Baranauskaitė kuria įvairius kasdien aplinkoje sutinkamus garsus, šiurenimus, barbenimus, triukšmus, imituoja natūralius gamtos garsus (pvz., pūgą, lietų, paukščio klyksmus ir kt.) pasitelkdamos savo balsus, vokalinius gebėjimus, metalinius kibirus ar kitus daiktus bei elementarius muzikos instrumentus (kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis). Muzikantės akylai stebi veiksmą, kartu su pagrindiniu herojumi išgyvena, gyvai reaguoja, pritaria arba neigia, vien savo buvimu kuria ypatingą spektaklio atmosferą. Pabaigoje buitiniai triukšmai ir garsai išsilieja į tėviškės ilgesio kupinas graudžias tremtinių dainas ir melodijas, padėjusias lietuviams išgyventi sudėtingus laikus toli nuo gimtinės. Reikia pažymėti, kad visuose „Stalo teatro“ spektakliuose skamba tik gyva muzika, žiūrovus džiugina subtilus spektaklio veiksmo įgarsinimas.
Spektaklio „Sibiro haiku“ vizualinis piešinys ypatingai tapybiškas, stilistiškai vieningas ir išieškotas. Nors scenografija veiksmo metu mažai kinta, tačiau atrodo, kad subtiliai apšviesti atskirų scenų epizodai, tarsi švelniais potėpiais lieti paveikslai, nežymiai pereina iš vieno peizažo į kitą (kostiumų ir šviesų dalininkė Renata Valčik, šviesų menas - Tadas Juozapaitis).
Spektaklio pabaigoje scenoje iškeltas elektros ar telegrafo stulpas pasvyra, kaip lietuviškos kaimo sodybos šulinio su pasemtu gėlu vandeniu kibire, svirtis. Ir tai dar vienas, jau paskutinis režisūrinis potėpis meniškame paveiksle, parodantis, kokį poetinį, vizualiai menišką ir prasmingą spektaklį apie tremtį vaikams sukūrė „Stalo teatro“ kūrybinė grupė. Viskas spektaklyje „Sibiro haiku“ subtiliai apgalvota ir atskleista, tarsi haiku stiliumi parašytame japonų eilėraštyje - pasaulis iš kelių mažų, atsitiktinai surastų obuolio sėklelių.
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ remia Lietuvos kultūros taryba. Straipsnis parašytas bendradarbiaujant su Scenos meno kritikų asociacija.
-----
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
