Per pastarąsias tris savaites Lietuvos teatro scenose išryškėjo įdomi tendencija – nagrinėti tai, kas atsitinka kažkam sustojus. „Fermentacijoje“ (režisierius Antanas Obcarskas, dramaturgas Laurynas Adomaitis) sustojo rūgimo procesas. Spektaklyje „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (režisierius Oskaras Koršunovas, dramaturgas Marius Ivaškevičius) sustojo laikas: obuoliai nebekrito nuo medžių, paukščiai neišskrido į šiltuosius kraštus, o žmonės tiesiog nustojo mirti. Net pašiurpau, kai ta pati frazė – „žmonės tiesiog nustojo mirti“ – nuskambėjo ir Aleksandro Špilevojaus „Arrivederci“. Atsitiktinumas ar zeitgeist apraiška? O gal tiesiog temos „sustok akimirka žavinga“ variacija?
Tokia gėtiška mintis kilo dar prieš spektaklį, programėlėje perskaičius, kad pirmojo personažo (intuityviai atrodo – ir pagrindinio) vardas yra Faustas (jį vaidina aktorius Albinas Kėleris), spektaklyje taip pat veikia ir Margo (aktorė Urtė Povilauskaitė). Bet spektaklio komunikacijos pranešimai „Fausto“ nežadėjo, o kalbėjo apie gedėjimą, „atsisveikinimo ir išėjimo temas“. Kad bus toks spektaklis, sužinojau kartu su kita naujiena – Špilevojus paskelbė paliekantis Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovo postą. Tarsi atsisveikindamas, jis kūrė spektaklį, skambiai pavadintą „Arrivederci“, itališkai reiškiantį „iki pasimatymo / iki kitų susitikimų“. Sutapimas, o gal kaip tik labai simboliška?
Spektaklis „Arrivederci“ – ryškiai simbolistinis kūrinys. Tokių simbolistinio žanro spektaklių dabartiniame Lietuvos teatro repertuare beveik nebeliko, nors Špilevojaus kūryboje simbolizmo elementų pasitaiko gana dažnai, jie derinami su realistiniu, naratyviniu pasakojimu, tarsi paralelinė dimensija, patogesnė emociniam potyriui plėtoti. Spektaklyje „Sala, kurios nėra“ šios dvi dimensijos – tikrovės, paremta istoriniais įvykiais, realius prototipus turinčiais personažais, ir simbolistinė – trūkinėjanti pasakojimo linija, iš anapusybės reflektuojanti J. Miltinio dvasia ir mistinis jo palydovas Arielis, – matosi ypač aiškiai, tačiau simbolizmas čia neužgožia pagrindinio pasakojimo, o saikingai jį papildo. Spektaklyje „Jona“ (režisierius ir dramaturgas A. Špilevojus) simbolistiniai elementai lieka tarsi pagrindinio pasakojimo paraštėse, jie pasireiškia per tekstą ir scenoje vis pasirodančią pranašo Jonos (aktorius Mindaugas Ancevičius) figūrą. Visu grožiu Špilevojaus simbolizmas išsiskleidė „Makbete“ – režisieriaus valia trys raganos tapo jungiančiu spektaklio elementu, nuolat primenančiu žiūrovams apie mistišką anapusybės jėgų galią kasdieniame žmogaus gyvenime.
Todėl nereikia stebėtis, kad spektaklyje „Arrivederci“ Špilevojus tęsia simbolistinio teatro principą ir scenoje veikia ne personažai, o idėjos. Kai kurie jų yra lengvai atpažįstami, atsineša su savimi aiškų kultūrinį ir idėjinį kontekstą (Faustas, Margo, poetas Oskaras, duobkasiai Sokratas ir Saliamonas), kiti – paslaptingesni, pasislėpę po Loros, Žano, Santjago vardais. Ne visų jų simbolinę reikšmę pavyksta iš karto iššifruoti, tenka godžiai gaudyti spektaklio metu siūlomas užuominas. Lora, racionalioji laidojimo namų šeimininkė, perkanti mirusiųjų kūnus, pirmajame veiksme aprėdyta „kampuotu“ blizgaus raudono audinio kelnių kostiumu, galėtų sėkmingai atlikti ir Šėtono / Mefistofelio funkciją. Grabdirbys Santjago (aktorė Ligita Kondrotaitė), nusivylęs pameistrio poeto Oskaro gebėjimais, užsimena, kad dailidės amato išmoko iš paties geriausio meistro – žiūrovams lieka spėlioti, kas yra tas paslaptingasis dailidė, kurio mokslą Santjagas, – ispaniška Šventojo Jokūbo, vieno iš dvylikos apaštalų ir net Kristaus pusbrolio, vardo versija, – siekia perduoti jaunajai kartai. Aktoriams tenka sudėtinga užduotis – rasti būdą varijuoti tarp simbolinių idėjų, kurias jiems tenka įkūnyti, ir režisieriaus bei dramaturgo sukurtų aplinkybių, siūlančių realistinę vaidmens traktuotę.
Tokiame simbolių prisodrintame spektaklyje referencijos į realų gyvenimą tampa visai nereikalingos. Jų dramaturginė funkcija yra aiški – kurti personažus ir tarpusavio ryšius. Tačiau spektaklio veikėjai neišauga iki personažų – simbolistiniame teatre to ir nereikia. Vis dėlto, į grynąjį simbolizmą įmaišius gyvenimiškas detales ir kontekstus – pavyzdžiui, jaunas mafijozas Žanas sakosi ką tik tapęs tėvu, paliatyviosios pagalbos ligoninės gydytoja Margo paaiškėja esanti duobkasio Keturi krikštaduktė, – toks netikėtas gyvenimiškas natūralizmas iškrenta iš konteksto, atrodo neįtikimas ir perteklinis.
Kaip ir pridera, simbolistiniame spektaklyje muzika ir šviesa yra lygiavertės sceninio paveikslo dalyvės. Apšvietimas (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) kuria spektaklio spalvinę gamą, keičia šalto marmuro plokščių spalvą nuo žalios iki pilkos, kuria simbolinį, sapną primenantį laidojimo namų interjerą, tarsi į anapusybę atsiveriančias scenos erdves. (Šviesų efektams išryškinti būtini dūmai – jų daug, iš kosinčių žiūrovų salėje atrodo, kad net per daug.) Spektaklio pradžioje atsiskleidė, kad Ritos Mačiliūnaitės muzika bus ne tik atmosferinė – ja perteikiamas emocinis spektaklio krūvis. Tai buvo ypač ryšku per visą antrąjį spektaklio veiksmą – žemų tonų gūsiai sudrebino salę ir nepaleido iki finalo.
Antras veiksmas – ypač trumpas ir dramaturgiškai vientisas, palyginti su daugiau nei pusantros valandos trukusiu pirmuoju. Kaip būdinga Špilevojui, didžioji pirmo veiksmo dalis skirta ekspozicijai, veiksmas plėtojamas keliose atskirose scenose, kol siužetinės linijos – ir veikėjai – suvedami kartu. Būtent tada ir įvyksta Fausto ir Margo susitikimas, o į spektaklį grįžta prisilpusi Fausto legendos linija. Deja, ji, tokia reali savo prigimtini, taip ir lieka neišplėtota – simbolistiniame spektaklyje tam tiesiog nėra vietos. Fausto ir Margo susitikimą užbaigia nusileidusi pirmos dalies uždanga. Antras veiksmas – jau mirusiųjų laikas, pilkas ir šviesomis, ir kostiumais (kostiumų dailininkė Marija Petraitytė), ir grimu (grimo dailininkas Sidas Martinavičius) – balti veikėjų veidai rodo, kad jie jau mirusiųjų pusėje, grimztantys į nežinomybę. Jų perėjimą iš vieno pasaulio į kitą perteikia ir scenografijos transformacijos (scenografijos dailininkė Bartė Liagaitė) – scenoje kyla sunkūs marmuro luitai ir mirusiųjų kostiumai, palikdami veikiantiesiems tuščioje scenoje tik mažą prieglobsčio salelę. Netrukus išnyks ir ji.
Špilevojus „Arrivederci“ cituoja pats save: spektaklyje atpažįstami motyvai iš „Jonos“, „Makbeto“ ir „Salos, kurios nėra“. Naują kvėpavimą įgyja trys raganos iš „Makbeto“ – jos pakeitė formą, bet ne esmę: trys šiurpūs duobkasiai, komentuojantys ir stebintys veiksmą, atrodo it sėkminga „Makbeto“ šmėklų reinkarnacija. Ypatingas vaidmuo teko Tadui Gryn (trečiasis duobkasys Keturi) – jis ne pirmą kartą tampa Špilevojaus simbolizmo vėliavnešiu, aiškiausiai parodančiu idėjos įkūnijimo plotį. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose pradėtas dramaturgines linijas (sužinome Skaistės-Sonios gyvenimo istorijos tęsinį), pakartoti esmines frazes („Naivuoli tu, naivuoli“ iš „Sala, kurios nėra“) ar net sugrįžti prie mirties šokio (šį kartą jį šoka Faustas – Albinas Kėleris, anksčiau įkūnijęs ir atgaivinęs Juozo Miltinio dvasią). Šie elementai paveikūs tik tada, kai gali juos atpažinti ir susieti. Kitaip šios svarbios detalės gali pasimesti bendrame simbolistiniame audinyje.
Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Pirmiausia tai yra menininko atsisveikinimas su tam tikru kūrybos etapu, su trupe, su jam rūpimomis idėjomis. Atsisveikinimas, kurį šiais marketingo laikais galima suprasti ir kaip pareiškimą (angl. „statement“). Perskaičiau jį kaip „aš dar sugrįšiu“ – gal ne „Terminatoriaus“ intonacijomis, bet su aiškia vizija, kokio teatro – ir kokios pasaulio vizijos – galima tikėtis. Taigi, Špilevojus pasakė „iki susitikimo“. Nėra jokios abejonės, kad jis bus. Tik koks? Žiūrint spektaklį kirbėjo mintis, kad po „Makbeto“ režisierius galėtų – o gal ir norėtų – imtis „Fausto“. Ne simbolinio, idėjinio, išmintingo – jau išvalyto nuo visų savo aistrų, troškimų, kaltės jausmo, o to, kuris vardan pasaulio pažinimo sudarė sutartį su Mefistofeliu. Laukiam. Juk „Arrivederci“ – tai pažadas.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
