Teatro piligrimas vėl aplankė Klaipėdą ir čia pastatė modernaus dizaino scenos statinį pagal jaunosios kartos lenkų rašytojos Dorotos Masłowskos pjesę „Mums viskas gerai". Pirmoji akistata su žiūrovu įvyko: tie, kuriems „viskas gerai", namo išėjo po pirmojo veiksmo, o kiti - tie, kurie turi problemų, kurių pasaulio neriboja nepermušamos abejingumo sienos, ar tie, kuriems buvo gaila nesunaudoti visų pinigų už bilietą, liko. Vėliau girdėjosi kalbų apie ponią, kuri kelis kartus ketino apsivemti nuo tokio šlykštaus spektaklio, ir apie personą, kuri apie niekingo lygio spektaklį grasino rašyti pranešimą dievams, šventiesiems ir Ministerijai. Pirmąją, matyt, supykino nuo Halinos padiktuoto lečo recepto, o antrąją - greičiausiai viskas: sunkiai pagaunama tema, slypinti vaizdo, garso, teksto improvizacijose, grakštus ir gašlus Editos apatinių kelnaičių šou; Aktoriaus ap(si)reiškimas TV auditorijai ir tas Pilkas Kiškis (ar Pilkas Zuikis Puikis) žybsinčiomis akimis, nežinia ko besiblaškantis po spektaklį... Nors smagu žinoti, kad spektaklis, vykstantis scenoje, nusidriekia į žiūrovų salę, apsigyvena žmonių galvose, o paskui ir jų jaukučiuose namučiuose - tiek to, palikime tą žiūrovų salės vaidinimą ir ženkime į Jono Vaitkaus karaliją, provokuojančią pažvelgti į besmegenį žmogų-mankurtą, gyvenantį tarsi komoje, retsykiais pertraukiamoje panikos priepuolių; pažvelkime į, režisieriaus žodžiais tariant, „kuriantį žmogų, kuris gyvendamas užsideda tam tikrą abejingumo, geidulių tenkinimo luobą, daiktiškumo šarvą. Tuomet daug ko nebegirdi ar nenori girdėti. (...) Tikrąsias vertybes nurungia kažkokie politiniai reikalai, grobuoniškumas, veidmainystė, nauda - visa tai, kas veda žmoniškumo ir tiesos nuvertėjimo link." Idėjos gal ir skambėtų deklaratyviai, nuvalkiotai, jei sėdint salėje neintriguotų tikrai pagavus, neįprastas, neformalus, intelektualus tekstas ir dar kliūvantis, stringantis, aktorinių trukdžių permušamas, bet nenuspėjamas, nenusibodęs vaizdas.
Spektaklyje išsaugomi visi kertiniai Masłowskos pjesės teminiai akmenys: prašmatnumas vs skurdas, stereotipų gajumas, žmonių nepagarba ir abejingumas vienas kitam, bekompromisiškumas, vedąs į niekur... Čia turtingieji, gyvenantys spaudos puslapiuose ir TV ekranuose, vargšams reikalingi kaip galimõs (galbūt įmanomos) gerovės sąlyga; turtingiesiems vargšai - kaip priminimas, kad kitiems pasisekė gerokai mažiau - tiems, kurie geria stabdžių skystį; kurie dirba beprasmiškiausius darbus, kad užsidirbtų bilietui į namus iš išsvajotųjų Vakarų; kurie dėl sudaužyto butelio yra priversti iš banko pasiimti paskolą, o paskui - negalėdami jos grąžinti - pasikarti. Buvimas šioje pjesėje paženklintas nebuvimo ženklu (Monika jaučiasi dėkinga, kad negyvena ir neegzistuoja; Božena (Renata Idzelytė) guodžiasi mintimi, kad kiekvienas padaras nori kaip nors negyventi) ir tai visai tenkina veikėjus - jie yra pasyvūs, užguiti kiekvienas savos rutinos, nuolankūs. Nuolankus net ir Mažos Metalinės Mergaitės (Eglė Jackaitė) maištas - visa jos revoliucija tėra tik frazės ir skambios deklaracijos, tiesa, taikančios giliai, bet nuslystančios ne tik Apkiautusios Senutės Invalido Vežimėlyje (Jūratė Jankauskaitė) ar Halinos (Regina Šaltenytė) klausos, bet ir žiūrovo minčių paviršiumi. Negali neigti - Jackaitė išrodo dailiai, yra energinga, aktyvi, maloni akiai. Tinkamai „įdarbinta" tampa netgi labai organiška, tačiau iš esmės perdėm vienalytė, transliuojanti vieno tono signalus it skęstantis laivas: SOS, SOS, SOS...
Tos trijų kartų moterys gyvena klaustrofobiškai ankštoje patalpoje, kurioje sutelpa Mažos Metalinės Mergaitės „kambarys, kurio nėra", Apkiautusios Senutės Invalido Vežimėlyje erdvė ir Halinos puodų, skardinių, tuščių kefyro indelių ir „biologinio ginklo", t.y. maisto, karalija. Spausdamosi ankštumoje jos iš tikrųjų viena nuo kitos be galo toli, net neaišku, ar tame pačiame pasaulyje gyvena: senutė užsilikusi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse; mergaitei 1939-1945 metai nereiškia nieko, o vokiečiai tėra kažkokie kultūringi „jodliuojantys" vyrukai; motinai karas - jos skurdaus likimo priežastis, o vokiečiai - tai tie, kurie turtingi (jie išmeta maišelius, kefyro pakelius ir vištų odeles!). Stuburas, laikantis vienos patalpos gyventojų kūną, - tikriausiai niekad neužgęstantis TV ekranas, į kurio transliuojamą veiksmą (vaizdą) savo pastabomis, patarimais, replikomis, skverbiasi pilkosios „Tesco" klientės, prekių padėklų kilnotojos (Halina), ar sanitarinių mazgų valytojos tokios kaip Božena, apkiautėlės invalido vežimėliuose ir panaši pilkoji (anaiptol ne smegenų) masė. Žmogus atsiduoda medijų trintukui ir medijos smelkiasi į žmogaus sąmonę tol, kol transliuojamos klišės tampa nekvestionuojama kasdienio gyvenimo savastimi.
Artūro Šimonio scenografija erdvi, mobili, laužyta: trajektorija nuo priekyje scenos įmontuoto ekrano krenta žemyn į trijų moterų butą, „kurio nėra" (į TV studiją, kitas veiksmo erdves), horizontale sminga į praustuvių liniją su nulinkusiais čiaupais, nuo jos kyla aukštyn audeklais, kuriais uždengta Žvejų rūmų žiūrovų salė (jie irgi paversti aktyvia scenovaizdžio dalimi - ekranu - kur taip pat vyksta veiksmas) ir pripučiamu trapu. Į scenografiją integruota ir visą šiuolaikybės amunicija: videoprojekcijos, instaliacijos, kameros, fiksuojančios personažų judesius ir juos retransliuojančios žiūrovui. Šioje plastiškoje scenografijoje nesunkiai vietą atranda tikriausiai režisieriaus įvestos geltonos kaukės su ausytėmis, akytėmis ir „smile'ais" - reklamos platintojai, pikseliai, virtualūs apaštalai, TV asistentai ir pan. Jos ne tik choreografiškai užpildo sceninę erdvę (choreografė Aušra Krasauskaitė), bet ir keičia, perstato, stumdo ją.
Spektaklis konstruojamas it kakofoniška TV programa, kur farsą keičia drama, dramą - tragedija, o tarpuose tarp jų kaišiojama reklama - pavasarinio garderobo peržiūra, įkvėpta žurnalo „Ne tau" svaičiojimų apie pavasario malonumus ir tualetus; prekių, tinkančių šiuolaikiniam butui, katalogizavimas; degustacija vyno, kurį išgėrusiojo šlapimas gali pakrauti malkų visiems kitų žmonių šlapimams; gumoleumo - priemonės, kurią naudojant daug lengviau nusiplauna kraujas ir vėmalai - pristatymas. Įsiterpia reportažas (oro uoste su vėliavomis ir kameromis pasitinkamas Vyriškis), pokalbių laidos (Vedėja - Aktorius, Vedėja - Monika) ir t.t.
Gal ir nieko pribloškiamai naujo, tačiau kurį laiką ramų letargą išgyvenusioje Klaipėdos dramos teatro scenoje spektaklis „Mums viskas gerai" atrodo mažumėlę neįprastas, išeinąs už ribų - ir žanro neapibrėžtumu (komiška ašaringa anomalija), ir teatrinės kalbos „kitoniškumu", ir netgi tuo, kad praktiškai visi aktoriai dėvi jiems tinkančio vaidmens drabužius. Net jei ir neypatingai naujus, o kažkieno (gal ir savo paties) vilkėtus. To paties kirpimo komiško vaidmens kostiumą vilki Renata Idzelytė, vaidinanti storulę, visiems tai žinantiems nuolat pasisakančią, jog yra „stora kiaulė", - į sceną ji atneša emocionalią gyvastį, energiją, transliuoja kažin kokį skaidrumą, kone vaikišką nuostabą, tačiau aktorė vis dar šokinėja per pradedantiesiems scenos sportininkams iškeltą kartelę, tuo tarpu pati turi kur kas daugiau parako. Kaip ir Edvardas Brazys, kurio Vyriškis, rašantis absurdiško siužeto scenarijų filmui „Arklys, kuris jodinėjo raitas", - visai simpatiškas šiknius, beje, nė per nago juodymą ne pranašesnis už savuosius herojus ar jų prototipus, nes ir pats yra „išdrenuotas" veikėjas, valdomas reitingų, pinigų, spaudžiamas paskolų preso, apsvaigintas splino... (Brazys tiesiog sutvertas vaidinti gaivius, stilingus, elegantiškus vyrus, bet... kas toliau?) Tačiau „neišdrenuotų" čia apskritai nėra - ir Aktorius (Darius Meškauskas), ir Laidos Vedėja (Alina Mikitavičiūtė), Edita (Simona Šakinytė), Monika (Toma Gailiutė) ir Apkiautusi Senutė Invalido Vežimėlyje (nelengva Jūratei Jankauskaitei jame sėdėti - pasivaikščiojimai prie Vyslos prisiminimuose atrodo kur kas lengvesni) gyvena kažkur už laiko - be savęs, be šaknų, be ateities. Vien tik Maža Metalinė Mergaitė (pasmerkta amžinai likti savo nepilnametystėje ji, įtariu, yra tolima Mergaitės, kurios bijojo Dievas giminaitė) bando išrėkti savo tiesą apie Lenkiją. Kam? Radijo diktoriaus balsui? Beveidei galvai, kurią matome ekrane? Dievui?
„Kaip manote, ar triušis galėtų būti Dievas?," - klausia vienas Sarah Winman romano „Kai dievas buvo triušis" veikėjas. „Absoliučiai nėra jokios priežasties, kodėl triušis negalėtų būti Dievas," - atsako kitas.
Sakyčiau, kad tas spektaklio Pilkas Kiškis žybsinčiomis akimis, su dvylika virtualių apaštalų, negeriančių vyno prie praustuvių stalo, - aliuzija į prarastą tikėjimą. Bet dar labiau gali būti, kad tai tiesiog... reklaminis ženklas, visos kiškių ir kitos žaislinės gyvūnijos, lipančios į teatro ir šiuolaikinio šokio sceną, parodija.
Tačiau labai norėtųsi, kad Jonas Vaitkus Klaipėdos dramos teatre būtų palikęs uždelsto veikimo bombą, ir Dievas čia būtų, kai ji sprogs.
