Nepaprastai apsidžiaugiau sužinojusi, kad Jono Kuprevičiaus režisuota „Bėgūnė“ – tai Aldonos Vilutytės monospektaklis. Šią kūrėją laikau viena tų, kurių teatriniai gebėjimai viešumoje iki šiol nebuvo tinkamai atskleisti. Ilgą laiką Vilutytė neatsidurdavo tinkamoje vietoje ar nesusikurdavo savo talentui augti palankių aplinkybių. Tad į „Bėgūnę“ norisi žvelgti kaip į galimybę šiai aktorei pradėti naują vaisingą teatrinį etapą.
Vilutytė studijavo dešimtajame dešimtmetyje Vilniaus universitete surinktame unikaliame aktorių-filologų kurse. Jo tikslas buvo paruošti naujų aktorių Keistuolių teatrui ir drauge suteikti studentams kitą specialybę, jei teatras vis dėlto nesugebėtų sukurti ilgalaikių palankių darbo sąlygų. Kaip ir dauguma kurso draugų, Vilutytė liko dirbti Keistuolių teatre ir labai retai, bet vis tik dažniau nei dauguma jos tuometinių kolegų atsidurdavo kitų įstaigų prodiusuotoje kūryboje.
Keistuolių teatre Vilutytė dažnai atlikdavo charakterinius vaidmenis; net ir psichologiškesni jos personažai paprastai turėdavo komišką atspalvį. Vėliau savimi nepasitikinčią linksmuolę ji vaidino ir sėkmės sulaukusiame Kirilo Glušajevo režisuotame spektaklyje „Terapijos“ pagal Birutės Kapustinskaitės pjesę. Ten atsidūrusi šalia aukščiausio lygio aktorių Vilutytė įrodė galinti puikiai papildyti tokį ansamblį, stumtelti jai būdingą charakterinę vaidybą į antrą planą ir sąmoningai ją pasitelkti kurdama skoningas detales.
„Bėgūnę“ laikau galimu tramplinu naujam aktorės etapui teatre dėl dviejų priežasčių. Pirma, Vilutytės išraiška, jos vaidyba yra varomoji spektaklio jėga, tad čia pakanka erdvės atskleisti savo stipriąsias ir silpnąsias profesines puses. Antra, šio kūrinio forma primena aukštosios mokyklos formatą, kai aktorė pasirenka savasčiai ir asmeniniams gebėjimams atskleisti naudingą medžiagą ir paprašo režisieriaus pagalbos dėliojant etiudus į vientisą kūrinį. Žinoma, turiu omenyje vien tik spektaklio formą, o ne jo kokybę – šiuo atžvilgiu darbas tikrai nėra studentiškas.
Vis dėlto už medžiagos pasirinkimą greičiausiai atsakingas spektaklio režisierius. Buvusio Gintaro Varno režisūros studento J. Kuprevičiaus „Bėgūnė“ sukurta programai „Black Box“, kurią Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga ne pirmus metus dedikuoja jauniausiosios kartos režisierių pri(si)statymui. Tad veikiausiai pats kūrėjas, galbūt net vadovo pastūmėtas, spektaklio pagrindu pasirinko žymų Nobelio premijos laureatės Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“. Kaip ir knyga, spektaklis sudarytas iš fragmentiškų pasakojimų, čia nėra linijinio siužeto, užtat nuosekliai plėtojamos gilius žmogaus potyrius ir patirtis atspindinčios temos ir jas formuojančios aplinkybės. Aprašyme nenurodyti dramaturgai, tad tikėtina, jog tekstą dėliojo režisierius, galbūt drauge su aktore.
Pasirinktas istorijas „Bėgūnėje“ jungia Vilutytės personažas – vieniša, nuo bendruomeninio gyvenimo nutolusi moteris, kuri pati pasirinko tokį kelią, nes nesugebėjo megzti ryšio su ją supančiu pasauliu. Ji žino gyvenimo Žemėje taisykles, geba matematiškai pristatyti savo privalumus ir trūkumus, tačiau negali tiesiogiai kalbėti apie tai, kas jai kelia nerimą ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Ši situacija palanki teatrinėms metaforoms, kurios gimsta iš pačios Vilutytės: jos tariamo teksto, intonacijų ir prisitaikymų prie estetiškos, jaukios ir funkcionalios Šarūno Tadijošaičio scenografijos ir rekvizito. Pradžioje veikėja tarsi moteris su judėjimo negalia sėdi juodame krėsle, atrėmusi galvą į atlošą. Tolesnis spektaklio veiksmas – tai veikėjos klajonės po sceną, viename kambaryje išgyvenant daugybę patirčių.
Justi, kad spektaklis kurtas konkrečia seka: sudėliotas tekstas, aktorės paprašyta improvizuoti ieškant prisitaikymų scenoje, pagal tai pakoreguotas scenografijos maketas. O tada režisierius sudėjo paskutinius taškus, įtraukė skambią ir lyrišką atmosferinę Gabrielės Dikčiūtės muziką ir techniškai, net kiek per grubiai išryškino šviesų pasikeitimus. Dažniausiai spektakliuose sunku pastebėti šviesų dailininkų darbą – jis integruojamas taip puikiai, kad be papildomų pastangų paprasta jo nepastebėti. „Bėgūnėje“ Tomas Juozapaitis šviesas keitė gana tiesmukai, kad tai atrodytų primityvu, tačiau nepakankamai griežtai, kad tai taptų priemone šokinėti po mizanscenas.
„Bėgūnei“ pasibaigus lieka daug minčių apie vienatvę – kokia ji gali būti jauki, saugi, maloni ir drauge bauginanti, sudėtinga, šalta. Spektaklio teksto beveik nepamenu, nes nei žodžiais, nei režisūra nebuvo sukurtas jokio tipo siužetas. Šį spektaklį palanku patirti kaip meditaciją, patylėjimą ir, žinoma, tradicinį įsiklausymą į tai, ką menininkai nori pasakyti šiandien.
Gaila, kad „Bėgūnės“ autoriai nepaliko vietos improvizacijai. Spektaklyje ne kartą norėjau tiesiogiai įsitraukti į pokalbį su aktore, kuri tiksliai ir atvirai kreipėsi į žiūrovus. Deja, kūrinio forma akivaizdžiai nebuvo tam pritaikyta ir šį disonansą laikau viena didžiausių jo silpnybių. Kita problema – trūkinėjantis ritmas, kurį Vilutytei diktavo minėtas apšvietimas: fragmentiškas ir stingantis aiškesnės logikos, kurios labiausiai trūksta tam, kad „Bėgūnė“ įgytų dramaturgijos pagrindą.
Premjeroje atrodė, kad už nuoseklios istorijos sukūrimą visa atsakomybė teko aktorės kūnui ir balsui. Dauguma kitų detalių veikė tarsi trikdžiai, vertę aktorę labai smulkiai paskirstyti dėmesį ir pačiai teisinti sceninių elementų pasirinkimo priežastis. Jai stengiantis tai daryti, visko pasirodė per daug ir vaidmens linija pradėjo trūkinėti.
Būtent tvirtumo ir nuoseklumo stinga „Bėgūnėje“, ji parodo žiūrovams daug detalių, tačiau nepasiūlo būdų jas sujungti. Jei kūrėjai atrastų ir atskleistų bent vieną kelią, kaip tai padaryti, žiūrovams atsivertų interpretacijų klodai. O kol kas norisi tikėti, kad premjera netaps šio proceso pabaiga, nes spektaklis ar bent jo idėja, atrodo, turi potencialo.
