Būna, štai, sėdi spektaklyje, kuris užliūliuoja, pajungia tavo vaizduotę ir leidžia jai klajoti tolėliau, spektaklio veiksmą perkeliant keliais žingsneliais į šoną. Įkvepiantis darbas, atrodo, leidžia ir stebėtojui trumpam tapti kūrėju: atsiveria nauji fantazijos horizontai, čia pat surandi erdvės ir vietos bent kelioms tokio darbo vizijoms, kūnas prisipildo euforiją primenančios nuotaikos, mintimis šlovini kūrėjus ir kūrybą, išgyveni savotišką idėjų renesansą.
Būna, deja, ir atvirkščiai: darbas nesukelia emocijų, neprovokuoja, neįkvepia, nenuvilia, o tiesiog yra... drungnas. Tuomet sąmonė užsiblokuoja. Sunku apie tokį darbą kalbėti, sunku jame rasti prasminių laukų. „Auros“ šokio teatro produkcija - spektaklis „Esybė“ - kaip tik toks. Spektaklio anotacijoje keliamas klausimas - kiek daug gali žmogaus kūnas ir kokia iš tiesų yra jo vertė? - manau, ganėtinai tiksliai atliepia tai, apie ką svarsčiau jį žiūrėdama: kokia yra šio spektaklio esmė ir kam šiuo atveju iš tiesų reikalingas tas scenoje regimas... kūno alinimas?
Tad ką gi matome scenoje? Ryškiaspalvę šviesų diskoteką: japonišką karaokę, erzinančią popmuzikos šokių aikštelę. Ji tuščia, jausmas, lyg per anksti vakare užsukus į kokią knaipę. Švaru: baltas Juodosios salės grindinys, tamsios sienos ir kelios juodos atramos. Scenoje - nedidelės lėlės-statulos-savotiškos vudu-ypatos, pas kurias po gerų dvidešimties minučių tuštumos, įsisupę į tamsius, pusiau permatomus rūbus, atkeliauja žmogiškieji kūnai (kostiumų autorė - Kristina Čyžiūtė-Svirskienė).
Choreografas Ryu Suzuki (Japonija) surenka stiprią tarptautinę šešių šokėjų komandą (scenoje - Natsuho Matsumoto (Japonija), Marine Fernandez (Prancūzija), Ludovico Murgia (Italija), Chih-Yuan Yang (Taivanas), Diego Alcalá (Meksika), Ester Bega (Albanija)), kurių atlikimo galimybės nepriekaištingos. Tačiau viso spektaklio metu neapleidžia jausmas: kažin ar patys šokėjai supranta, vardan ko kovoja šie stiprūs, viską įveikti pajėgūs kūnai, ir dėl ko čia, scenoje, liejami šie dideli prakaito lašai.
Tobulas judesių atlikimas, pervaidintos atskiros istorijos, intymūs šokėjų duetai, žmogiškųjų ir antgamtiškų būtybių (lėlių) santykių peripetijos, perspausti išgyvenimai, tačiau puikus sinchroninis darbas, organiški scenų perėjimai ir... pakartosiu dar kartą: aktyvus šešių gyvų kūnų scenoje alinimas. Tokia tad ta „Esybė“, kuriai dramaturgiją kūrė Haruto Niwa (Japonija).
Svarstau: gal nedėkingas metas, gal iškart, vos prieš kelias dienas iki šio pasirodymo išvydusi didžiąją dalį „Naujojo Baltijos šokio“ programos, kaip ir kasmet po jos, keliu šokiui kartelę, reikalauju išgrynintos idėjos, originalių judesių ir mažiau atrasto dramaturginio matymo. Bijau, kad šiuo atsiliepimu spektaklio suprasti nepadėsiu. Tačiau galima aptarti kelias temas, kurios buvo aktualios choreografui.
„Esybėje“ Suzuki mėgina išgalvotą vaiduoklių, šmėklų pasaulį, tokį įprastą Japonijoje, perkelti, susieti, sutapatinti su šių dienų mūsų virtualiaisiais vaidmenimis, kaip pats sako, avatarais. Tokios išgalvotos būtybės būdingos tautosakai, tačiau jos gali įkūnyti ir nemalonias žmonijos mintis. Dažnai istorijos apie jas siejamos su kažkuo negatyviu, šiurpiu, gąsdinančiu.
Šių dienų avatarai čia galėtų sietis nebent su pačia minčių perkėlimo idėja, tačiau virtualiame pasaulyje, visai kitaip nei vaiduoklių ir šmėklų, mūsų vaidmenys išsiplečia maksimaliai: tai kone psichoanalitinis laukas, kiekvieno iš mūsų minčių perkėlimo mechanizmas, į kurį sudėtos įvairialypės mūsų emocijos bei įvaizdžiai. Taip sukuriama nauja, nuo realybės nutolusi tapatybė, kuri tikriausiai galėtų padėti, siekiant įveikti realiame pasaulyje nenusisekusias patirtis.
Kūnas stabarėja: kompiuterio kėdė lemia mūsų tolimesnį kūno aplaidumą - tiesiogine ir perkeltine prasme aptirpusias galūnes ir mintis. Kūnas, kurį nusukę akis į ekraną užmirštame, su kuriuo vis rečiau bendraujame, vis rečiau į jį įsiklausome. Ši kūno ir proto atskirtis didėja, darosi vis sunkiau jį tinkamai naudoti ir mėgautis jo duotybe, jo galimybėmis.
Vis tik šioje atskirtyje, ekrane, įsisukusios mintys anksčiau ar vėliau kūną pradeda žaloti: įtraukus mūsų ekranų gyvenimas ir jo turinys kūne kelia vis didesnes įtampas, čia pat primindami apie jo trapumą. Atrodo, kad toks uždavinys ir galėjo būti Ryu Suzuki kuriamoje „Esybėje“, tačiau gražios, pernelyg teatrališkos ir pernelyg fiziškos scenos nepajėgia šios sudėtingos, itin globalios problemos nei atliepti, nei išspręsti.
Šia Kauno premjera Suzuki debiutavo Europos šokio scenoje. Spektaklis specialiai buvo kurtas Japonijos dienoms Kaune WA. Viena vertus, tai galėtų paaiškinti šio kūrinio universalumą: tokio pobūdžio renginiai dažniausiai yra skirti platesnėms žiūrovų masėms, vadinasi - estetiški, emocingi, tiesiog patogūs, reprezentatyvūs, bet turiniu drungni darbai. Kita vertus, atmetus darbo kūrimo kontekstą ir išvydus kūrinį „Menų spaustuvės“ scenoje, į jį žvelgiame scenos meno žiūrovo akimis. Todėl dalykai, kurie puikiai veikia plačiąsias, nebūtinai šokio ar teatro auditorijas, čia nebūtinai pasikartoja: nori nenori ieškai prasmės, o šiuo atveju ją buvo sunku apčiuopti.
Sugaunu savo mintis tolstant nuo šios juodos „Esybės“ dėžutės. Vis grįžteliu žvilgsniu į spektaklio veiksmą, skrodžiu pastatymą, bandydama užsikabinti už ko nors, kas jame įtrauktų, sudomintų, pateisintų mano buvimą čia ir spektaklio egzistavimą. Deja, choreografui Ryu Suzuki manęs įtikinti nepavyko: prasminio lauko čia neaptikau. Matyt, šis bjaurus ir nepatogus mano realaus, ekrano nuvarginto kūno klausimas tebus ištartas avataro lūpomis: vardan ko? Vanduo čia drungnas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
