Paskutinis taškas – ne siautulio šauktukas, ne sutrikęs daugtaškis. Tikras – bjauriai logiškas, turbūt negailestingas, neišvengiamas – taškas.
Slaptųjų vaidinimų epocha klojimuose – ištisa environmentalinio teatro akademija. Ten žiūrovai ne tik kad buvo išvien su artistais, bet dar „atėję pažiūrėti Velnio spąstuose patys patekdavo į spąstus”.
Mes žiūrime į realius personažus, iš praeities sugrąžintus į dabartį, tačiau matome ne tik juos, bet ir save juose. Tai nėra realybės šou, kai mums ant padėklų įnešami tokie aktoriai kaip Juozas Budraitis ar Virginija Kelmelytė.
