Spalio 7-osios vakaras Menų spaustuvėje, spektaklio „Antigonė (ne mitas)” premjera. Viskas kaip iš etikos pradžiamokslio: publika ploja atsistojusi, trys privalomi nusilenkimai, gėlės, bučiniai, sveikinimai. Ir šis spektaklio vertintojas gali patvirtinti: premjera įvyko, Ieva Stundžytė moka pastatyti spektaklį, o aktoriai dirba tiksliai ir iki devinto prakaito. Na ir kas?
Esu tikras, kad teatras, kaip ir bet kuris kitas kūrybos procesas, - tai būdas pažinti save ir pasaulį, apmąstyti savo vietą visuomenėje ir visuomenės vaidmenį savo gyvenime. Jei sutiksime, kad žiūrovas - visavertis teatrinės kūrybos proceso dalyvis, tuomet prisipažinsiu: pamatęs naujausią teatro „Atviras ratas“ spektaklį „Antigonė (ne mitas)“, apie jo autorius, apie Menų spaustuvėje susirinkusius ir apie ją niekad nė negirdėjusius žmones, o juo labiau apie save nieko taip ir nesužinojau (nors tikiuosi ir beveik neabejoju, kad šį bei tą apie save vis dėlto pavyks sužinoti iš šio publikos itin pamėgto teatro gerbėjų atsiliepimų).
Nė neketinu pasakoti spektaklio siužeto (nors ir itin vertinu faktą, kad „Atviro rato“ komanda ir vėl patys kūrė dramaturginį tekstą). Scenoje mėginama analizuoti pakankamai elementari incesto situacija, visų pirma, nebuvo užpildyta tekstinių prasmių: ne itin aišku, kodėl pasirinkta būtent Antigonės ir jos brolių bei sesers istorija. Ar tikrai būtų kas pasikeitę, jei atsisakę bereikalingų pretenzijų ir sąšaukų su Antikos tragedijomis ir jų veikėjų likimais, spektaklio autoriai savo personažus būtų pavadinę bet kokiais kitokiais vardais? O ir pati situacija, sakyčiau, pernelyg abstrakti, nežinia kuo motyvuota, lyg būtų išauginta vakuume. Įdomu, ką ji, pateikta visiškai vienaplaniškai, gali pasakyti šiandieniniam žmogui? Manau, net trečioko nebenustebintų teiginys, kad intymūs santykiai su šeimos nariais - neleistinas nusižengimas priimtoms visuomenės normoms.
Antras dalykas: visų spektaklyje vaidinusių aktorių (Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Tomas Žaibus ir Jonas Šarkus) veikėjai - statiški ir plakatiški, nedraskomi jokių vidinių prieštaravimų. Visas spektaklis prabėga tarsi „viena nata“, aktorių balsai nuolat pakelti, vaidyba taip pat teatrališkai pakylėta, plastika visą spektaklį nesikeičia. Tačiau tai galėtų ir nebūti problema, jei visų aktorių kuriami personažai nebūtų vienas į kitą panašūs tarsi, šiuo atveju, keturi vandens lašai. Ir jei Žaibų nuo Šarkaus leidžia atskirti bent skirtingas kūno sudėjimas, tai Korenkaitė ir Urnikytė tikrai atrodo lyg seserys dvynės. Bet tada kyla klausimas: kodėl Ismenė sako, o lyg ir jaučiasi esanti negraži, jei jos kūno kalba byloja priešingai ir tiesiog švyti pasitikėjimu savimi? Taip neutralizuojamas dar vienas potencialus konfliktas. Jei jau nuspręsta atsisakyti personažų psichologijos ir imtis kurti charakterius, tai gal vertėtų paieškoti kokių nors išskirtinių jų būdo bruožų, aštresnių ypatybių bei jų išskirtinumą pagrįsti plastiniais sprendimais?
Klausimas: o ar „Atviro rato“ aktoriai apskritai moka sukurti pilnakraujį personažą? Akivaizdu, kad jiems daug artimesni vienaplaniai, iliustratyvūs charakteriai, savotiški šaržai, kaip, pvz., „Pabėgime į Akropolį“ ar „Skrajojančiame Mate“. Tiesa, šiuose spektakliuose iliustratyvumo tarsi ir pakako, nes jų veikėjai buvo individualūs ir skirtingi, nuspalvinti aktorių pakankamai ryškiomis spalvomis. Be to, sceninį konfliktą sutvirtino ir pačioje dramaturgijoje užfiksuotas situacinis dramatizmas.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tai kur tada konfliktas? Ar tai stilistinis prieštaravimas tarp kvadrato formos „vidaus“ ir „išorės“? Tarp „groteskinės“ raiškos už bokso ringą ar smėlio dėžę primenančios konstrukcijos ir „keistuoliškai“ taisyklingos vaidybos manieros jos viduje? Tarsi ir aišku, jog scenoje matome du pasaulius: saugų Antigonės, Ismenės, Polineiko ir Eteoklio namų ir priešišką, vulgariai žemišką kaimynų, tarnaičių, duobkasių ir kitokių tipų pasaulį. Bet juk tos groteskinės žmogystos atlieka tik komentatorių funkciją ir nedalyvauja sceniniame vyksme. Konfliktas, jei jis ir įvyksta, tai tik teksto lygmenyje, o ne per aktorių plastiką, balsą, tarpusavio sąveiką ar santykį su žiūrovu. Taigi, iš esmės konfliktas beveik tikrąja to žodžio prasme - popierinis. Ir jei formaliai čia galime kalbėti apie postdraminio teatro kūrimo strategijas, būčiau linkęs visą tai supaprastinti iki bedramio teatro.
Tad apie ką šis spektaklis? Kam jis reikalingas? Kodėl pasirinkti būtent šie graikų mitologijos personažai? Kodėl savotiškais Antigonės Tėbais tampa kvadratas/ringas/smėlio dėžė? Kodėl spektaklio veikėjai - pabrėžtinai infantilūs? Daugelis „Antigonės“ autorių mėginimų atsakyti į šiuos klausimus - labiau formalūs, rasti ieškant techninių spektaklio sprendimo būdų. Iš dalies pasiteisinę - juk tarsi ir negali priekaištauti dėl ritmo, dinamikos ar aktorių darbo, bet vis dėlto labiau „darbo“ nei „kūrybos“, nes prakaito čia išliejama gerokai daugiau nei iš tiesų pasakoma.
Antigonė - ne mitas? Žinoma, kad ne, jei bent kiek tikėsime kultūros teorijos diskurse daugiau ar mažiau nusistovėjusiu mito apibrėžimu („pasakojimas apie sociumui svarbius kosminius ir socialinius reiškinius bei įvykius, padedančius užtikrinti reguliarų jų pasikartojimą, išlaikyti ir sustiprinti kosmoso ir sociumo, sociumo ir individo ryšius arba pašalinti šios srities trikdymus“[1]). „Atviro rato“ spektaklis „Antigonė (ne mitas)“ atsisako ne tik mitologinės struktūros, klasikinių Aischilo, Sofoklio ar Jeano Anouilh´o tragedijų siužetų. Spektaklio kūrėjai imasi visiškai abstrakčios incesto situacijos Čia apskritai nereikalingu tampa nei kosmosas, nei juo labiau sociumas.
Tai tarsi savotiškas žaidimas. Debiutiniame trupės darbe virtęs savita bendravimo forma, o „Pabėgime į Akropolį“ mėginęs išlaikyti tam tikrą visuomenišką poziciją ir atvirai polemizuoti, naujausiame teatro spektaklyje „Antigonė (ne mitas)“ visuo-meniškumą keičia tiesiog meniškumas, o žaidimą kaip skirtingų visuomenės ląstelių sąveikos būdą - uždaras, savitikslis išprusimo, technikos ir profesijos išmanymo demonstravimas. Privilegijuotųjų žaidimai.
[1] Mitologijos enciklopedija. Vilnius: Vaga, 1999, t. 2., p. 491
