Apima jausmas, jog aktoriams sunkiai pasiduodant vaidybos formai, režisierei nebeliko kada ir kaip išspręsti esminių spektaklio sankirtų, ar suveržti jas taip, kad tai nepriklausytų nuo nieko kito.

Jurijus Butusovas, remdamasis Stoppardo tekstu, o ne vadovaudamasis juo, mėgina papasakoti apie pačią scenos meno esmę ir aktorinio amato specifiką.

Dovydas Strimaitis svarsto, ką mums reiškia klasikinis baletas, kas lemia vieno lankomiausių menų teikiamą malonumą ir kiek galime toleruoti apsimetinėjimą klasika, kuri akivaizdžiai tokia nebėra.

Tik kaip bendražmogišką pastangą solidarizuotis su aukos smurtinės mirties kančia tikriausiai įmanoma priimti ir pačią spektaklio šerdį, į kurią veda teatrinių ir metateatrinių veiksmų ir refleksijų žiedas.

Meninis vaikščiojimas trauminių patirčių trajektorijomis visų pirma yra etikos objektas, ir tik paskui – meno. Instaliacija atveria begales kelių tyrinėjimui ir nesibaigiantiems klausimams.

Tai buduarinis, užkulisių teatras, į kurį paprastam mirtingajam nepatekti ir kurį geriausiai žino aktoriai. Vis dėlto pavadinimą reikėjo versti „paprasti“ ar „nereikšmingi dalykai“, nes nieko lengvo jame nėra.

Nors remiasi ir vaizduoja tradicijas, iš tiesų „Omaras“ kalba apie kančios fenomeną. Tiksliau, apie kančią kaip fenomeną, turintį neribotą išraiškos formų įvairovę.

Judėjimas tarp įvairių teatrinės iliuzijos kūrimo ir griovimo registrų yra viena pamatinių spektaklio „Apmąstant omarą“ poetikos priemonių, įtraukiančių į aktyvų dalyvavimą ir žiūrovus.