Spalio 6 ir 7 dienomis, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvykusi Eglės Švedkauskaitės premjera pagal Virginijos Rimkaitės pjesę „Patina“ kalnų gal ir nenuvertė, bet tikiu, kad kai kuriuos paskatino perlipti šiokias tokias kalvas. Nėra viskas taip poetiška, netgi atvirkščiai. Naujausias „Auksinį scenos kryžių“ pelniusios režisierės darbas tikrai nesirikiuoja į stipriausias kūrybinės biografijos pozicijas, bet tuo pačiu metu, o gal net ir dėl to gali tapti labai geru pavyzdžiu tiek Šiaulių teatro, tiek ir pačios Švedkauskaitės silpnųjų vietų (savi)analizei - tai, idealiu atveju, juk skatina tobulėti.
Rimkaitės pjesė paremta absurdui būdingu humoru ir paradoksais, griežtai ir aiškiai formuluoja socialinės kritikos pripildytą mintį. Labai sąmoningai iš moters pozicijos ji baksnoja į kasdien vis naują aktualumo bangą sukeliantį šeimos koncepcijos suvokimą. Na, o ten, kur šeima, sykiu ir vertybės, moralė, - visi esminiai žmogiškumo klausimai. Motina (spalio 7 d. ją vaidino Monika Šaltytė) šiame „valstybės pagrindą“ sudarančiame vienete yra tapusi vienintele ir nekvestionuojama valdžia. Jos bijo ir klauso sūnūs Henrikas (Josif Baliukevič) ir Albertas (Tautvydas Galkauskas), tačiau netikėtai palieka Henriko žmona Adelė (Monika Geštautaitė), suardydama visą namų tvarką. Per tą patį pusdienį, kai moteris išeina, surandama nauja žmona ir motina penkių mėnesių sūnui Tomui - tai Magdalena (Inga Jarkova-Bučienė). Tiek ji, tiek ir ją iki šiol globojusi Kaimynė (Lina Bocytė) akivaizdžiai palaiko ir nekvestionuoja Motinos namų taisyklių, parodydamos, jog griežta šių namų santvarka ir dalykiškas santykis su šeima pjesės pasaulyje nėra paklaida, o atvirkščiai - standartas.
Jei skaitant pjesę jautiesi gana klaustrofobiškai įkliuvęs tarp vienos šeimos namo sienų, tuomet spektaklio erdviniai sprendimai pasąmoningai veda į platesnę istorijos interpretaciją. Onos Juciūtės kurta sterili balta svetainė su valgomuoju - niekuo neypatinga, lyg „Ikea“ kartotė, bet atlieka stebėtinai daug funkcijų. Ji ir fonas, ir nuoroda į salonines melodramas, komercines komedijas ar net serialus. Kita vertus, jos neišskirtinumas kyla ir iš pjesės teksto, kuriame nuskamba Kaimynės žodžiai „Mes namuose turime panašias taures ir identišką ąsotį kompotui“ - taip ne tik eilinį kartą pašiepiant vartotojišką visuomenę, bet ir randant lakonišką būdą pakartoti, kad visi šios realybės namai ir jų šeimos gyvena vienodai.
Tai toks pasaulis, už kurio sienų - tik debesuotas dangus ir jo tyrai, kaip per visą spektaklį matome Anetos Bublytės vaizdo projekcijoje. Ji lyg „iškerta“ langą ar kuria stiklo sieną, įvedančią asimetrijos visomis kitomis prasmėmis idealiai simetriškuose namuose. Kaip ir pasirinkta griežtos formos, nuo emocijų atribota, robotiška aktorių vaidyba, debesų padangė akivaizdžiai dirbtina, kartais „pakimba“ personažams pereinant į kitą sceną, lyg bandant užkrauti (loading) kitą situaciją.
Gali pasirodyti, kad Švedkauskaitė paraidžiui skaito pjesės tekstą, autorės specialiai išrašytą lyg senos melodramos ritmu, išlaikytais kreipiniais „Jūs“, bene kiekviename sakinyje kuriančiais absurdą savo neatitikimu bandomai apibrėžti emocijai. Lyg dirbtinio intelekto sukurti sakiniai skamba jiems tinkančiomis šaltomis tonacijomis iš pilkų ir juodų atspalvių drabužiais aprengtų personažų-aktorių lūpų. Minimalistinėmis priemonėmis kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė labai taikliai nubrėžė kiekvieno charakterio savybes: nuo į klaustuką besiriečiančio Henriko švarkelio, vaikiško jaunesniojo sūnaus Alberto įvaizdžio, iki viena kitą pratęsiančių ir papildančių Motinos ir Magdalenos panašumų. Vientisą kūrybinės komandos užduotą toną pratęsia ypač subtilios Juliaus Kuršio šviesos, dažniausiai nepastebimai kintančios, ir net ne akimi, o nuojauta juntamais žalsvais atspalviais primenančios žodžio „patina“ reikšmę.
Patina - žalias, rudas ar mėlynas apnašas, susidarantis ant bronzinių ar varinių daiktų, veikiant oro drėgmei. Tad pjesėje ir spektaklyje už lango nuolat lyja. Lietus čia tampa laiko pakaitalu, o niekada nesibaigdamas ir tęsiniu. Tai, apie ką labai aiškiai kalba Rimkaitės pjesė, yra saugomo šeimos „normalumo“ išsigimimas, bėgant laikui tampantis amžinu formaliu veiksmu, nuolat kalbant apie meilę ir jausmus, bet pasirinkimus grindžiant įsitikinimais „nes taip reikia“: vyras turi turėti žmoną, žmona - vyrą; moteris turi būti namuose, nes lauke jai iš karto nesaugu; viena ji neišgyvens; motina gera, nes yra motina; prie visko priprantama ir t. t. Absurdas, atsirandantis šiame automatizme, pastebimas tik iš išorės, kaip daiktus aptraukianti patina, todėl šeima visą veiksmą būna steriliai balto namo viduje, ir, atrodo, atsisako iš jo išeiti tam, kad nepamatytų, koks pasenęs jis atrodo iš išorės.
Režisierė, labai aiškiai stengdamasi nesileisti į emocingas diskusijas, pasirenka griežtą formą, kurioje steriliai aplinkai turėtų antrinti „sterili“ vaidyba. Užleisdama tekstą į pirmąjį planą, ji aiškiai dėlioja mizanscenas ir kiekvienam skiria labai konkrečias aktorines užduotis. Tik čia tenka pripažinti, kad Šiaulių dramos teatro aktoriams nepavyksta jų iki galo įgyvendinti. Kartais vis dėlto nuslystama į netinkamas intonacijas ir visą laiką, rodos, norima peršokti į tokį patogų komedijos stilių, kuris šioje situacijoje - čia pat, viliojančiai ranka pasiekiamas.
Ne kartą teigusi, jog nori dirbti komandiniu principu, Švedkauskaitė „Patinoje“ netenka esminės komandos dalies - aktorių. Ir ne dėl to, kad jie apskritai nevykdytų scenos užduočių, o dėl to, kad iki galo neįgyvendindami pasiūlytos formos, jie nesukuria tvirto antrojo plano, kuriame turėtų skleistis ne serialo „Black mirror“ logiką imituojantis pasaulis pagal ChatGPT rašytus pokalbius, o jo kritikuojamas objektas - dabartinė šeimos vertybių stagnacija. Manau, ne veltui čia nėra tėvo personažo, nes sprendimus perduodant despotiškai Motinai, atsisakoma daugeliui žiūrovų atmetimo reakciją galinčios sukurti patriarchato kritikos, taip pat parodoma, kad ne lytis, o vertybiniai konstruktai lemia žmogaus elgesį.
Tačiau visi šie pamąstymai visgi yra apie pjesės, o ne spektaklio turinį. Į kūrybinį procesą atgaline tvarka nebeįšoksi, todėl stebint premjerą teliko spėlioti, kodėl, kur ir ko pritrūko režisierei. Atrodytų, tvarkingai papasakodama istoriją, Švedkauskaitė neuždeda taško, pameta akcentus. Tai ypač galioja artėjant prie finalo. Išaiškėjus, jog Albertas nusižudė, Motina bene ignoruoja tą faktą, likdama kalbėtis su savo tariamai ligotu vyresniuoju sūnumi, mat šis prieš sekundę jai pasakė paliekantis namus. Ligos pretekstu sukurta namų tvirtovė byra, o kai viską savaip tvarkyti pratę žmonės netenka valdžios, imasi žiaurių sprendimų. Todėl galvojant apie spektaklį - keista, kad jame svarbesnis tampa Henriko apnuodijimas, o ne momentas, kai pasirenkama tą padaryti. Apima jausmas, jog aktoriams sunkiai pasiduodant vaidybos formai, režisierei nebeliko kada ir kaip išspręsti esminių spektaklio sankirtų, ar suveržti jas taip, kad tai nepriklausytų nuo nieko kito.
Nesinori per daug kritikuoti ir aktorių, kurie, palyginus su jiems teatre dažniausiai keliamais uždaviniais, stengiasi įvykdyti paskirtą užduotį, kuriant nuo emocijų atribotą formą. Reikia tikėtis, kad bėgant laikui šis spektaklis iš aktorinio pratimo ar išbandymo taps vis lengviau pasiekiamu būviu, taip užpildydamas ir turinį. Kol kas sunku stebėti atskirtį tarp aktorinio darbo ir kūrybinės komandos užduotos visumos. Jų viziją matai lyg kino filmą. Tam antrina ir kompozitoriaus Vytauto Leistrumo muzika: sintetiniais garsais užbaigdama dirbtinai konstruojamo pasaulio įspūdį, kartais tolimais skambesiais (neįkyriai) primindama apie tikrumą ir tuo pačiu metu subtiliai kurdama atmosferą.
Nuraminus save garsais, ateini prie vienumoje neatsakomų klausimų: ar galima režisūros trūkumus teisinti „užduočių neįvykdančiais“ aktoriais? Ar teisingiau būtų sakyti, kad tarp jų nebuvo rastas dialogas? O gal vis dėlto kartais, kai įprasti darbo principai neveikia, verta imtis drąsesnių sprendimų?
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
