Spalio 7 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje buvo pristatyta pirmoji teatro „Atviras ratas“ naujojo kūrybinio sezono premjera - vienos dalies tragedija „Antigonė (ne mitas)“. Idėjos autorė ir režisierė - Ieva Stundžytė. Vaidina: Marija Korenkaitė, Judita Urnikytė, Jonas Šarkus, Tomas Žaibus, Vytautas Leistrumas. Kompozitorius - Vytautas Leistrumas, kostiumų dailininkė - Simona Biekšaitė.
Dar prieš šią premjerą teatrui „Atviras ratas“ ir šio spektaklio kūrybinei grupei Varėnos kultūros centre buvo įteikta pirmoji Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsteigta Dalios Tamulevičiūtės premija scenos meno kūrėjams, šalies teatruose puoselėjantiems lietuvių literatūros autorių kūrybą.
Apie šį spektaklį galima kalbėti mažiausiai dviem aspektais. Pirmiausia temos pasirinkimas, antra - išraiškos būdas, teatrinės formos. „Antigonė (ne mitas)“. Man pačiai sau lieka neatsakytas klausimas, ką spektaklio kūrėjai norėjo pasakyti pabrėždami „ne mitas“. Samprotavimus apie tai paliksime ateičiai.
Antigonės tema dabar Lietuvoje pastatyti trys spektakliai: be mūsų aptariamo „Atviro rato“ spektaklio, turime premjerą Kauno valstybiniame dramos teatre - Jono Jurašo režisuotą spektaklį Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė Sibire“. Taip pat dar žiūrovams rodoma Birutės Marcinkevičiūtės (Mar) režisuota Sofoklio „Antigonė“ (premjera - 2003 m. gegužės 2 d.).
Neatsitiktinai gal ir mano pirmas sąmoningai prisimenamas, gilų įspūdį palikęs spektaklis buvo 1986 m. matyta Jono Vaitkaus režisuota Jeano Anouilh´o „Antigonė“.
Pasirinkti statyti „Antigonę“ - Sofoklio, Anouilh´o, Sluckaitės ar Stundžytės - jau yra laimėti savaime. Teatrą mylinti publika būtinai apsilankys spektaklyje, kurio pavadinime yra žodis „Antigonė“ - bent vieną kartą.
Turbūt šio teksto pasirinkimą lemia du dalykai: viena vertus, stipri, įtaigi dramaturgija, kuri net naujai interpretuojama, adaptuojama, perkuriama ar atkuriama negali (greičiausiai niekada ir nenori) atsikratyti galingo klasikinio kūrinio rimties, išdidaus ir amžino savo nepavaldumu laikui, nors jo amžininkai antikinės Graikijos miestai, poliai seniai jau užpustyti laiko smilčių, senus istorinius miestus keičia kiti, naujesni. „Antigonė (ne mitas)“, o Antigonės nepakeičia niekas.
Vidinės pareigos, vidinio žinojimo, vidinės teisės, atsakomybės priešprieša, konfrontacija su išorine, primesta teise, tiesa, netiesa, įstatymu. Pasirinkimas tarp vidinio komforto ir išorinio diskomforto arba tarp vidinio diskomforto ir išorinio komforto. Prisitaikyti prie aplinkybių ar rinktis savo idealus ir siekiamybes. Individo pasirenkamų ir valdžios primetamų taisyklių, tiesų konfrontacija buvo aktuali ir bus aktuali, kol bus gajos valdymo formos, įtvirtinančios dvigubus standartus, kuriuose nerašytai figūruoja trys aiškios sąvokos: „aš“, „mano šeimos narys“ ir „masės“. Štai tokiame fone ir atsiranda Ievos Stundžytės „Antigonė (ne mitas)“. Antigonė, kuriai nelemta išvengti atsakomybės ir pareigos naštos.
Spektaklio teksto kūrėjai, išsaugodami Sofoklio krūvį, neinterpretuoja nei antikos autoriaus, nei Anouilh´o teksto. Turime abstraktų laiką. Gal šiandieną. Tarsi ikisceninių repeticijų metu būtų norėta išsiaiškinti pagrindinių herojų priešistorę. Kokie jie vienas kitam - Antigonė (Marija Korenkaitė), Ismenė (Judita Urnikytė), Polineikas (Tomas Žaibus), Eteoklis (Jonas Šarkus). Paimamas ankstesnių autorių pjesėse nepaliestas pjūvis. Euridikės ir Edipo vaikų vaikystė. Jų tarpusavio santykiai. Santykiai, peržengiantys įprastus brolių ir seserų santykius. Gal dėl per didelio šeimos gyvenimo uždarumo neišlieta, nesublimuota seksualinė energija, kai iš broliško, seseriško artimumo, dvasinio ar draugiško, vos nepereinama į kūnišką artumą. Kai natūrali brolių, seserų konkurencija dėl autoriteto, paskutinio žodžio išauga į brolių tarpusavio konkurenciją dėl dėmesio Antigonės, kuri yra graži, o Ismenė šiuokart ne. Spektaklyje „Antigonė (ne mitas)“ dramaturginis lūžis ketvertuko gyvenime įvyksta sužinojus informaciją, kuri yra Sofoklio „Edipo“ istorijos dalis. Kaip jautėsi vaikai, sužinoję, kad jų tėvas yra jiems ir brolis, o kas tada jie vienas kitam? Čia įvyksta lūžis. Nuo čia Antigonė lieka gyva viena su vaiduokliais. Situacija, kurios nepasirinko, bet už kurią atsakinga.
Teatras „Atviras ratas“ yra pasirinkęs skurdaus teatro modelį, kuriam būdami ištikimi ir šio spektaklio kūrėjai taupiai naudoja scenines priemones. Keturkampė vaidybinė aikštelė iš visų pusių aptverta virve - tai ketvertuko namų erdvė, jų žaidimų, jų akistatos su tragedija vieta, ringas, kuriame galioja savos taisyklės. Spektaklio muziką gyvai atlieka violončele griežiantis spektaklio kompozitorius Vytautas Leistrumas. Ir tai kartu su aktorių vaidybos intensyvumu pripildo spektaklį gyvybės, įtaigos, išgyvenamos „čia ir dabar“. Fizinis aktorių įtaigumas ir tekstas - spektaklio pagrindas. Visi aktoriai apsirengę juodai - vienodos juodos suknelės, vienodi juodi marškinėliai ir kelnės. Tarsi kviečia žiūrovus nesiblaškant susitelkti tik į tekstą, į vaidybą, į veiksmą. Aktoriai be grimo ir jokių papildomų detalių - viskas sąlygiška, visi daiktai menami, įsivaizduojami: ar tai būtų knyga, ar butelis, ar virvė. Tik taburetė, ant kurios atsistojusi Ismenė pasispirs, tikra...
Uždaras, kitoks šeimos gyvenimo būvis, keliantis įtarimą, nepritarimą, įvykus tragedijai piktdžiuga vertinamas šiapus aptvertos erdvės. Kaimynai, patarnautojos - jų personažai kuriami pasitelkiant groteskiškas veido mimikas ir kūno deformacijas. Moterų vaidmenis vaidina vyrai, vyrų - moterys. Iš jų dialogų sužinome keistas šeimos gyvenimo aplinkybes. Šiuos personažus vaidina tie patys aktoriai, vaidinantys pagrindinius personažus Antigonę, Ismenę, Polineiką, Eteoklį. Persikūnijimas įvyksta žaibiškai, lyg suplojus rankomis. Akimirka - jie jau maksimaliai atviri, virvėmis aptvertoje erdvėje įtaigiai vysto istoriją su aiškia tragedijos nuojauta. Kita akimirka, ir jie jau avanscenoje, užsidėję groteskiškas kaukes. Išties plati vaidybinė amplitudė. Šio spektaklio gyvybė, vaidybos įtaigumas, energetinė įtampa visada bus jo stiprybė, o kartais spąstai (žiūrėjau spektaklį du kartus ir mačiau abu variantus).
Koks jausmas lieka pirmuoju atveju palikus teatro salę po „Antigonė (ne mitas)“ vaidinimo? Gal ne per drąsu būtų pasakyti - toks estetinis malonumas, Aristotelio įvardytas kaip katarsis.
