Aktoriams nusilenkus ir išėjus iš scenos, mus numeruojančius žetonėlius tebeturintys žiūrovai, pamatę, kaip tai ką tik darė aktoriai, leidosi į sceną ir ėmė savuosius kabinti ant baltos negyvos šakos.
„Kuris kurį“ paneigia mintį, kad teatras abejingas savo žiūrovams. Šis spektaklis atveria erdvę ne tik vaikų žaidimui ir vaizduotei, bet ir suaugusiųjų įsitraukimui, kviesdamas mąstyti, jausti ir dalyvauti.
Eglė Švedkauskaitė pasitelkia ne tiesmuką, o performatyvų, vizualiai ir emociškai paveikų pasakojimą: įtampa auga nuosekliai, lydima mistiškos muzikos, kuri neleidžia atsitraukti nė akimirkai.
Regis, kad būtent pilnai protesto dvasiai perteikti NON+ULTRAS šio to pritrūksta. Galbūt energinio chaoso užtaiso, nes viskas atrodo labai sukuruota ir labai tvarkinga.
„Pažadink savo vidinę deivę“ viskas kuriama tarsi prabėgomis – tiek tekstas, tiek vaidyba, tiek režisūra yra tokie lengvi, kad nori nenori primena iš XIX a. atkeliavusį „gerai sukaltos pjesės“ konceptą.
„Lygiosios trunka akimirką“ – tai ne istorijos muziejus, o gyvas žiūrovo kvietimas ne tik suvokti, bet ir išjausti istorinę traumą. Tai spektaklis ne vien apie Holokaustą, bet ir apie pasirinkimą.
Tai yra kūnų, balsų ir emocinių laukų sąveika, kurioje žiūrovams paskirta vieta kūrinio viduje. Akivaizdu, kad būtent pribloškianti garso choreografija sukuria „Unearth“ vertės esmę, įgalina kūnus veikti.
Spektaklis „Pažadink savo vidinę deivę“ ne pamokslauja, o kviečia kartu juoktis – iš savęs, iš absurdiškų, bet įspūdingai pateiktų praktikų, ir iš visko, kas galbūt pernelyg rimtai pateikiama mūsų kasdienybėje.
Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.
