Galėtų atsirasti teatrinis klubas „Dugnas”. Teatro klubas, panašus į džiazo klubą. Vieta, kur pavieniai aktoriai ar jų duetai arba trio galėtų pademonstruoti savo „džiazą”.

Tradicinė lėlių teatro samprata papildoma „vaidinančiais“ scenos daiktais. Tai itin svarbu siekiant išlaikyti mažųjų žiūrovų dėmesį ir suteikti spektakliui daugiareikšmiškumo.

1901 m. Maskvos dailės teatro gastrolėse Peterburge „Daktaras Štokmanas” (jį vaidino Konstantinas Stanislavskis) išprovokavo politinę demonstraciją Nevskio prospekte. Jau per vaidinimą studentai garsiai pritarė Stokmano žodžiams.

Ieškodama ir nerasdama scenoje nė vieno, kaip dabar sakoma, 3D vaidmens, perverčiu Ibseno pjesę. Gal ji sudūlėjo ir ją reanimuoti galima tik šitaip intensyviai, sutirštintai komikuojant?

Tik šitaip ekonomiškai ir politiškai apsimoka, nes taip sutvarkyta „iš viršaus”, nes esame praskolintos, bankrutuojančios, radioaktyvios „gydyklos”, kuri vadinama Lietuvos Respublika, pacientai.

Agnius Jankevičius taiko ankstesniuose spektakliuose apčiuoptą groteskišką literatūrinės medžiagos skaitymo raktą, scenos žemėje sukurdamas pragarą. Jo „Katė …“ – tai grotesko, absurdo ir siaubo elementų pripildyta Williamso teksto interpretacija.

Ko neįmanoma paneigti: tai yra stambiausių mastų mūsų teatro projektas per daugelį metų – tiek po Nacionalinio teatro stogu, tiek viso mūsų valstybinio dramos teatro kontekste.

Stokmanas spektaklio finale pasakys, kad „pavojingiausias tiesos ir laisvės priešas – tai ta kompaktiškoji dauguma”. Režisierius tam ir atveda būrį bevardžių personažų, kad pamažu pasirengtume daktaro diagnozei.