Lietuvos rusų dramos teatre savaitgalį įvykusi spektaklio „Tas, kuris gauna antausius“ premjera - vienas retų bandymų Lietuvoje į sceną perkelti šią rusų literatūros klasiko Leonido Andrejevo pjesę.
Dar tarpukariu L.Andrejevo pjesę „Tas, kuris gauna antausius“ Valstybės teatre statė Borisas Dauguvietis, o prieš penkerius metus rusų dramaturgo „Žmogaus gyvenimą“ Jaunimo teatre režisavo Ignas Jonynas.
Naujasis vilniečio režisieriaus ir Rusų dramos teatro vadovo Jono Vaitkaus spektaklis, viena vertus, intrigavo, kaip šiam aštrumu ir pilietiškumu garsėjančiam menininkui pavyks šiuolaikiškai perskaityti kone amžiaus senumo tekstą.
Kita vertus, žinant apie kartais uraganiškus 66 metų kūrėjo darbo tempus ir numanant apie daugybę pedagoginių ir administracinių pareigų, kilo abejonių, ar pakaks režisieriui energijos ir laiko susitvarkyti su šiuo nelengvu uždaviniu?
Nepakanka vien scenos
Įžanginės spektaklio scenos stulbina režisieriaus, scenografijos ir kostiumų autorių išmone, gebėjimu tiksliai jungti ir perteikti vaizdinius, erdvines ir tekstines spektaklio dalis.
Prieš žiūrovų akis žingsnis po žingsnio atsiranda groteskiškas miniatiūrinis cirko pasaulėlis su palapine, ovaliu amfiteatru ir visu būriu jame gyvenančių keistuolių.
Kūrėjams nepakanka vien scenos pakylos - spektaklio herojai veikia žiūrovų salėje, sėdi tarp jų ir virš jų (antrojo aukšto balkone). Be to, pasitelkus vaizdo projekcijas spektaklio erdvė dar išplečiama: įtraukiami teatro užkulisiai, koridoriai, net ir laukas.
Būtent iš ten, iš gatvės, į Rusų dramos teatro sceną ir joje įkurdintą groteskišką cirko pasaulį atkeliauja keistasis klounas, vaizdo projekcijoje lydimas teatro vadovo ir spektaklio režisieriaus J.Vaitkaus.
Matyt, tokiu būdu kūrėjas demonstruoja savo poziciją ir labai konkrečiai prisiima asmeninę atsakomybę už spektaklyje išsakytas mintis.
Blaškosi be reikalo
Pirmajam veiksmui įpusėjus forma pradeda atsilikti nuo aktorių lūpomis skambančių tekstų, kol galiausiai apskritai „išnyksta“.
Neskaitant mažyčių vizualinio pasakojimo užuomazgų, trumpam atsirandančių antrojo veiksmo pradžioje, lieka tiktai kostiumai, pozos ir statika. Ir begalė vienodai patetiška intonacija skaitomo teksto.
Cirko šėlsmas aprimsta, nematomo orkestro dirigento lazdelės mostai tampa vis nuobodesni jam pačiam, aktorių blaškymasis po žiūrovų salę be didelio reikalo pradeda erzinti, aktoriai staiga pameta groteskinę raišką, nesulaukia režisieriaus palaikymo ir kiekvienas kapanojasi, kaip moka.
L.Andrejevo alegorija įgauna keisto melodramatiško prieskonio, kiek primenančio infantilias Walto Disney animacijos studijos pasakų ekranizacijas.
Nelaimingos meilės tragedija
Spektaklio įžangoje publikai pažadėję įspūdingą totalinį reginį, kupiną intriguojamų sceninių vaizdinių ir simbolių, spektaklio kūrėjai netrukus atsitraukia ir užleidžia sceną originalumu netrykštančiai nelaimingos meilės tragedijai.
J.Vaitkus, kaip įprasta, mėgina interpretuoti rusų simbolisto ir ekspresionisto L.Andrejevo pjesę, XX a. pradžioje parašytus tekstus priartinti prie šiandienos.
Būtent dėl to svarbiausiu scenovaizdžio elementu tampa matrioškos įvaizdis, gana aiškiai, nors gal kiek tiesmukai, parodantis šio cirko artistų kultūros ir mentaliteto šaknis.
Bet tik tiek, nes ir šis simbolis, ir pasaulio, kaip cirko, įvaizdis, ir šabloniški personažų charakteriai lieka statiškos, baigtinės meninės kategorijos.
 |
| Melodramatiškas finalas. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Paliko spektaklį savieigai
Iš esmės spektaklyje „Tas, kuris gauna antausius“ nutinka tai, kas įvyko bene visuose pastarojo meto režisieriaus J.Vaitkaus darbuose - pradedant prieš trejetą metų Vilniaus mažajame teatre režisuotu „Svajonių piligrimu“ ir baigiant pernykščiais spektakliais „Barbora ir Žygimantas“ (Jaunimo teatras) ir „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ (Klaipėdos dramos teatras).
Rinkdamasis itin nescenišką, literatūrišką medžiagą, visuose šiuose spektakliuose režisierius ryžtingai stato ant scenovaizdžio, kostiumų, muzikos ir videomedžiagos autorių kortos, stipriai startuoja ir staiga pranyksta kaip dūmas, palikdamas spektaklį savieigai.
Iš pradžių tiksliai, aiškiai veikę, konkrečius sceninius uždavinius turėję aktoriai lieka ant ledo, konceptuali, regis, neatsiejama sceninio vyksmo dalis buvusi scenografija tampa paprasčiausia dekoracija, o prieš žiūrovų akis prasideda bent pustrečios valandos trunkantis „poezijos pavasaris“. Deja, ne gerąja prasme.
Kad ir kaip keistai nuskambėtų, labiausiai dėl tokio abejingumo nukenčia ne žiūrovai, o aktoriai. Ypač jei tai talentinga Lietuvos rusų dramos teatro trupė, bene labiausiai iš visų pasiilgusi įdomių ir sudėtingų meninių iššūkių.
„Žinau tas jų knygas, pats esu skaitęs...“ - ciniškai sako L.Andrejevo pjesėje vaizduojamo cirko direktorius tėtušis Brikė.
Panašiai elgiasi ir režisierius J.Vaitkus, šiame spektaklyje, kaip ir keliuose pastaruosiuose, deklaravęs griežtą meninę ir pilietinę atsakomybę, kurią tuoj pat užgožia abejingumas spektaklio bendraautoriams ir žiūrovams. Galiausiai - sau ir savo kūriniui.
Tokio abejingumo rezultatas - dabar jau eilinis pusgaminis su tikro, šiuolaikiško, talentingo teatro glaistu.
Esu įsitikinęs, kad neverta pykti, kai scenoje matai kūrybinę bejėgystę.
Bet iš tiesų pikta darosi tada, kai dėl kažkokių, turbūt tik pačiam kūrėjui suprantamų priežasčių žiūrovui ir aktoriui numetamas kaulas, nors sandėlyje gėrybių, rodos, pakaktų ir visai puotai.
Svarbiausia - žvėriškas žmogaus ėdrumas
Jonas Vaitkus, režisierius
„Pjesės „Tas, kuris gauna antausius“ pagrindinis leitmotyvas susijęs su žvėrišku žmogaus ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų, nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose - ir tarp turtingų, ir neturtingų žmonių, ir tarp paprastų cirkininkų. Kaip galima - ar įmanoma išvis - kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko? Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač ištobulinti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, bet ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą.“
