Neretai tenka susidurti su faktu, kai nepaisant kritikos nuvertinimo spektaklis yra itin sėkmingai rodomas ir publikos mėgstamas. Vieni intelektualai pyksta ant neišprususios ir neišrankios publikos, kiti - ant menininkų, pataikaujančių daugumos norams. Bet kuriuo atveju kaltinamoji publika lieka tik šalia šių diskusijų. Apie tai dar kartą susimąsčiau rugsėjo 21d. vykusioje Anželikos Cholinos spektaklio „Ana Karenina“ premjeroje.
Pradėkime nuo to, jog a|ch teatro premjeros tampa savaitės elit-socialiniu įvykiu, o kiekvienas dar suspėjęs nusipirkti pigesnius bilietus žiūrovų salės gilumoje gali pasijusti bene išrinktuoju ir su pasimėgavimu gyvai stebėti savaitinio komikso „Žmonės“ herojus. Visi ateina pasipuošę ir bendrauja laikydamiesi aukščiausių etiketo normų. Deja, tą vakarą šį prologą teko praleisti, atkulniavus penkios minutės iki spektaklio pradžios, bet jų visiškai pakako suprasti, jog gavau vietą šalia kultūra besidominčių moterų, kurios žino, kuris čia Bružas, o kuris - Pobedonoscevas.
O toliau - spektaklis. Choreografė savo darbą pradėjo ir pabaigė masinėmis mizanscenomis, vaizduojančiomis ir įgarsinančiomis traukinių stotį, bei liturgine muzika, matyt, įprasminusia Anos (Beata Molytė) likimą. Dievas kaip spektaklio „įrėminimas“ - tokią sąsają galima sugalvoti, bet ji nėra labai įtikinama, jei ieškotumėme panašių motyvų visame reginyje ar pačiame Kareninos personaže.
Visur nuskambėjusi Cholinos frazė, jog ji pagaliau rado savo Aną Kareniną, pasirodymo metu glumino. Taip ir nesupratau, kokia ji turėjo būti. Iš tiesų - šokėja net be Juozo Statkevičiaus sukurtų kostiumų turi tam tikro aristokratiškumo, bet niekuo ypatingu daugiau. Molytė publiką žavėjo savo šokiu (kurį, kaip ir kitų balerinų, stebėti trukdė juodos pėdkelnės, pradangindavusios kojas tamsios Marijaus Jacovskio scenografijos fone), plastika, buvo matyti, jog į tai dėta daug darbo, bet scenoje mačiau tik gražų paveiksliuką, ore pakibusį neaiškų, iki galo nesuformuluotą charakterį. Kita vertus, ko daugiau ir reikia, jei graži balerina gražiai šoka? Gražu juk!
Bet kai gražus (?) tvirto sudėjimo vyras tik vaikšto aplink partnerę, atėjus antrajai spektaklio pusei savęs paklausi: kas per tipas tas Vronskis (Gintaras Visockis)? Pirmiausia, šiam personažui teko nedaug šokio, jis daugiau asistuodavo Kareninai jų nesibaigiančiuose (ypač antroje dalyje) duetuose, kurių daugelis taip nieko ir nepasakydavo. Kol laimingi buvo - skraidė, jis kilnojo Aną, o ji vis iškeldavo koją... Romantiška, gražu. Jei klasikiniuose baletuose iš meilės sukami piruetai, tai šiame teatre kilnojamos kojos. O Vronskio - Visockio personažo tarsi ir nebuvo, tačiau stebint patį šokėją susidarė jo, kaip patikimo, atsakingo partnerio įvaizdis.
Užtat taikliai buvo pasirinktas Kareninas - Mantas Vaitiekūnas. Aukšto, iškilaus stoto, kapotų judesių aktoriaus nereikėjo daug keisti: tarnybos kostiumas, žilstelėję plaukai ir akmeninis, mąslus veidas. Jo personažo portretas buvo tikslus, aiškus ir motyvuotas. Šokimo, kaip ir visi spektaklyje dalyvavę aktoriai iš Mažojo teatro, Vaitiekūnas beveik neturėjo, jam pakako išraiškingų rankų judesių, pantomimos.
 |
| Doli - Indrė Bacevičiūtė, Stiva - Audrius Bružas. Gedimino Bartuškos (klaipeda.diena.lt) nuotraukos |
Kalbant apie aktorius ir visą corps de ballet, - jie gyvino spektaklį, grąžindavo dėmesį scenai. Po ilgo laiko teko išvysti Leonardą Pobedonoscevą ne komedijiniame ar eilinio donžuano vaidmenyje. Leviną vaidinęs aktorius iš tiesų tikino savo meile Kiti (Rūta Juodzevičiūtė), buvo matyti jo gal kiek per akivaizdi kančia. Judviejų pora emociškai pralenkė Molytės ir Visockio duetą. Juodzevičiūtė - kaip visada neįtikėtinai graži ir daili, kiek melancholiška, šiame spektaklyje rado savo vietą (kažkodėl pagalvojau, kad ji kada nors galėtų būti nebloga Karenina). Nedžiugino tik žinios iš publikos pusės. Apmaudu pasidaro, kuomet iš keturių pagrindinių aktoriaus scenų publika renkasi kelti ovacijas tik po tos, kurioje Pobedonoscevas vartaliojasi kaip rusų cirko meškinas. Kita reikalo pusė, kai net rimčiausiose dalyse galėjai išgirsti ką nors kikenant, - juk Leo toks juokingas ir fainas... O jau kai spektaklio metu išgirsti diskusiją apie tai, jog tokio grožio vyrai galėtų būti ir be kostiumų, tai jau pačiam pasidaro žiauriai faina. Bet yra ir geroji viso to pusė - publika aiškiai nenuobodžiauja ir atidžiai seka scenos veiksmą, nors pirmoje spektaklio dalyje kiek trūko jo rišlumo.
Nuoseklumo pritrūko Indrės Bacevičiūtės (Doli) ir Audriaus Bružo (Stiva) duetui. Du charizmatiški ir išraiškingi atlikėjai sužibėjo ir užmezgė kontaktą savo pirmoje scenoje, bet choreografė ir režisierė juos, atrodo, tiesiog pamiršo, palikusi jų porą tik būti masinių scenų dalimi. Savo ruožtu Živilė Baikštytė (Kunigaikštienė Betsi) spinduliavo per visą spektaklį - seksualumu, aistra, o vėliau, beveik nepastebimai, savo charakteriui paliko tik brandžią moterį. Jai šokant galėjai gerėtis technika, lengvumu, sakytum viskas, ko pareikalavo choreografė, jai pavyko be didesnių pastangų.
Labiausiai spektaklyje paliko gaila Kareninų atžalos (Kajus Len, Karolis Visockis). Choreografė jį tiesiog pamiršo, neatsiminė jo ir pati Karenina. Scenos, kuriose dalyvauja vaikas, atrodo lyg paskutinę minutę „pagamintos“, skubotos ir netikros. Atrodo, kad net pati, stebėdama spektaklį, anksčiau prisimeni ir pradedi galvoti apie Seriožą, nei jo motina...
Bet jei atmestume siužeto (ne)panaudojimą, (ne)sukurtus charakterius, nuspėjamus ir nuobodokus sceninius sprendimus (jei masinėse scenose kėdės bus sustatytos įstrižai, ar atbėgusi Ana per jas laipios? Žinoma!) ir visus kitus smulkius dalykus, prie kurių vis kabinėjasi kritika, mums liks paveiksliukas. Švarus, be didesnių pretenzijų į filosofiją, gražus savo forma. Produktas, kuriuo gėrintis tereikia susigaudyti, kas su kuo, o jei ir ne, mat jį velniai... Kaip sakė mano mielosios kaimynės - tiesiog faina, gražu...
