Kūnas čia tampa ir erdvės matavimo vienetu, ir kliūtimi, ir iššūkiu. Nors atlikėjai nemėgina išsilaisvinti iš savo kūnų, spektaklyje svarbiu dėmeniu tampa kūno psichologija.
Kai visi daiktai vienodi, paprasta stebėti jų gausoje gimstančią choreografiją, t. y. nereikia užsiimti daiktų formų ir reikšmių tyrinėjimu, galima atsiduoti jų tankio šokiui.
Iš visų jėgų bandytas paversti vizionierišku ir aktualiu darbu, „Tinklas“ pristatė eilę klišių ir viešumoje daugybę kartų aptartų, todėl senstelėjusių reiškinių.
Imi jausti savo ištvermės stygių ar norą dar didesnio lėtumo, kad sakomas tekstas būtų mums įkirstas, o ne liktų anapus rampos.
Kūrėjai, nemosikuodami faktais, nepriekaištaudami dėl praeities, lyg ant pirštų galų mus įveda ir panardina į pasaulį aplink ir viduje.
„Navigacijos“ radikaliai apverčia barokinio spektaklio sampratą ir ieško naujų sceninio įvykio patyrimo būdų.
Spektaklio-koncerto dainų albumas „Graži ir ta galinga“ apmąsto ne tik moters padėtį skirtingų laikų visuomenėse, bet ir platesnį istorinį bei sociopolitinį kontekstą
Religija spektaklyje nekvestionuojama, tačiau kritikuojami tikintieji, garbinantys Dievą maldose ir ritualuose, bet nejaučiantys poreikio tai daryti santykiuose su artimaisiais.
„Olympian Machine“ – jautrus, įvairiapusiškas, ironiškas ir dinamiškas kūrinys, siūlantis valandos trukmės muzikalią monologų režisūrą ir nuolatinę prasmių kaitą.
