Ši beskonybė (kad ir kiek skonis būtų subjektyvus) vis dėlto užduoda esminę mįslę, tą retorinį „kaip taip?“. Būtent per stipri eklektika verčia atmesti, kad režisierius viso to neregi, kaip ir prielaidą apie visišką cinizmą.
Dar 1892 m. Adolphe’as Appia reikalavo atsisakyti realistinio stiliaus, tvirtindamas, kad „Nybelungo žiedo“ dramos amžinumą geriausiai pabrėžtų abstrakti erdvė.
Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtinių spektaklis „Senelės pasaka“ – atgaiva suaugėliams, pavargusiems nuo politikos marmalynės, verslo reikalų įtampos, buities rutinos ir darbo kontorose, kreivais stuburais palinkus prie akis gadinančių monitorių…
Raitų valkirijų pulko nesitikėjome, jo ir nebuvo. Bet ar su pririštais ant nugaros gremėzdiškais deglais, senamadiškai išpuoštos ir „subutaforintos“ jos atitinka režisieriaus estetiką?
Visada sunku kalbėti apie spektaklius, kurie yra ne tik vieno ar kito dramos kūrinio interpretacija, bet ir nuoširdūs asmeniniai menininko išsisakymai.
Tai tik vienas iš daugelio spektaklių, šio režisieriaus statytų užsienyje, kurį jis panoro pakartoti ir Lietuvoje. Tačiau kokiais faktais mes disponuojame, kad tvirtintume, jog klaipėdiečių „Kelias į Damaską“ tėra norvegiško varianto perdirbinys?
Eiliniam teatro žiūrovui su šiokiu tokiu teatrinės kūrybos vartotojo bagažu Eimunto Nekrošiaus „Valkirijos“ sceninė versija palieka tiršto, paslaptingo, teatrinio „gesamtkunstwerk“ įspūdį.
Šviesa neišsklaido Koršunovo „Kelio į Damaską“ depresyvumo bei sunkumo, kurio įspūdis atsiranda ir iš gana sudėtingos, įvairiais ženklais tirštos teatrinės kalbos naudosenos.
„Labai paprastoje istorijoje“ iš tiesų niekas nieko nešokiruoja, siužetas nepainus, gyvenimiškas, akcentuotos vertybės aiškios ir paprastai suprantamos visiems.
