Kaip galima statyti pjesę, giliau nepasidomėjus mums ne itin pažįstamos šalies protestantiško religinio gyvenimo ypatumais, nepasidomėjus, kuo sekta skiriasi nuo tradicinės bažnytinės bendruomenės?

Operos istorijoje „Džanis Skikis“ visada sulaukdavo daugiau dėmesio nei „Sesuo Andželika“, tad režisierė išsikėlė uždavinį – reabilituoti, iš naujo atskleisti „Andželiką“.

Scenarijaus ir personažų konfliktas pasireiškia kaip šiuolaikinių medijų, globalių technologijų ir procesų nualintos ir deformuotos sąmonės tragedija, kurios neišvengiama išvada yra istorinis alzheimeris.

Pačiu geriausiu atveju „Fundamentalistus“ būtų galima laikyti ne itin vykusiu spektaklio eskizu, kokių būna apstu Audronio Liugos organizuojamose kasmetinėse „Naujosios dramos akcijose“.

Tos istorijos, tie fragmenčiukai tiek iš Mačiūno, tiek iš Fluxus gyvenimo tokie kasdieniški, bet ryškūs, absurdiški ir verčiantys susimąstyti… Visko tiek daug, kad keista, kaip iki šiol neteko su tuo susipažinti.

Kaip tokią medžiagą ir galimybę perkelti lietuvius į Afriką suprato savo temperamentu ir kultūra skirtingi italai? Ir ar išvis įmanoma didelei tautai suprasti mažos tautos mentalitetą?

Personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais takučiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą iš „lėlių namų“ suvaidinti.

Pasirinkus formą, būtų sąžiningai pasielgta ir su publika, kuri žinotų, ar eina į pramoginį, minties gylio nereikalaujantį šokio spektaklį, ar į koncertą keturiems šokėjams ir mušamiesiems.