Peržiūrėjus keturis darbus, apmąstančius dabartinę Europą, peršasi mintis, kad čia nebėra vietos meilei. Nenorime ne tik padėti, bet dažnai net ir išgirsti, kad problema yra. Juo labiau, jei problema esame mes patys.

Literatūrinė spektaklio medžiaga „nesiboksuoja“ – ji atlieka veikiau dekoratyvios scenografijos, o ne politinio bokso dramaturgijos kūrimo funkciją. Nesiliaujantis klausinėjimas iš esmės slepia tik nežinojimą, neapsisprendimą ar paprasčiausiai neturėjimą, ko paklausti.

Bet esmė – lova, iš kurios atsikelia vieni, jon gula kiti, miega treti, visada dainuodami. Ir miegas tampa ta didžiąja metafora, atvirkščia hamletiškajam „Numirt – užmigt“: būtent miegas kaip gyvenimo esmė.

Pasirinkdamas sau aktualius kūrinius, Warlikowskis juos ne tiesiog perkelia į sceną, kalbėdamas apie „amžinąsias vertybes“, o labai taikliai juos perkuria taip, jog mes matome save ne perkeltine, bet tiesiogine ir itin kūniška šio žodžio prasme.

Tai amžinai besilinksminantis miestas, kuriame iš tiesų niekam nėra linksma, ir kuriame tai, kas privaloma rodyti, sukausto mirtinais gniaužtais, neleidžia nei būti, nei suprasti, kas iš tiesų esi ir ko trokšti.

Toks ganėtinai paprastas žaidimas pasirodė besąs tikrai aukšto lygio kūrinys. Na, bent jau atlikimo ir įgyvendinimo prasme. Tačiau ar jo idėjos pasiekė žiūrovus ir kiek niuansuotai jas pavyko perteikti, abejonių kilo.

Imigrantas – taip apibrėžiama tavo anatomija, biografija, psichologija, sociologija ir priežastis, dėl kurios gatvėje turi jausti lėtinę baimę, kurstomą fašistiškai nusiteikusių organizacijų.

Garsus dramaturgas Haroldas Pinteris ne viename interviu pripažino savo nuolatinį siekį – „svarbu, kad žiūrovas teatre nesijaustų patogiai“. To nuo jaunystės siekė ir Jurašas.