Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai – palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės. Lietuvoje tai tapo norma – su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas – „pagal Handkę“. Handke buvo užklotas nauju tekstu: nuo pat pirmų akimirkų spektaklio dramaturgijos kūrimas tapo svarbesnis už teksto dramaturgiją.
Pjesė „Pranašystė“, kurioje svarbiausia yra žodis, kurioje nėra veiksmo, siužeto, vaizdinių nuorodų, Jaunimo teatre tapo „klasikiniu“ spektakliu. Jame, nors ir pilkas, bet gana ryškus Paulinos Turauskaitės scenovaizdis (scenoje pribarstyta supjaustytų kėdžių gabalų ir pan.). Keturi šio teatro aktoriai Algirdas Latėnas, Vidas Petkevičius, Saulius Sipaitis ir Gediminas Storpirštis – ne abcd, tai personažai. Nesvarbu, kad juos kūrėjai vaizduoja kaip benamius. Visi jie nesunkiai apibūdinami, gana skirtingi ir labai įdomūs. Visiems buvo įdomu kurti teatrą, prie Handkės prisiliečiant tik retsykiais. Atsiremdami į „Pranašystėje“ visų abcd pabaigoje kartu ištartą mintį „Kiekviena diena bus tokia pati lyg visos kitos“, kūrėjai ją pritaikė savo situacijai, į pirmą planą ištraukdami ne Handkę, o aktorius.
Premjera taip ir galėtų vadintis – „Jaunimo teatro pranašai“. Spektaklis sukurtas jiems, dėl jų, apie juos. Keturi šio teatro apaštalai žaidė kalambūrais, iš atminties ir iš sąsiuvinių rinkdami žodžius, o žiūrovai verkė nesuprasdami, dėl ko: ar dėl nugyvento gyvenimo (šis motyvas labai ryškus), ar dėl pasiilgtų aktorių, kuriems belieka tik tokia dalia – sėdėti įkalintiems kėdėse, nors jų sielos dar sprogdina teatro sienas. Jų energija tokia stipri, kad „Salė 99“ tampa lyg vakuumo erdve. (Oro čia iš tiesų trūksta, o tai labai slopina.) Atrodo, jog šie aktoriai turėtų keltis į Didžiąją salę, kad galėtų suošti visais savo registrais. Aišku, kameriškumas teatre visada malonus, bet matyti aktorius perkaitusiais skruostais, nes yra apvilkti lyg kopūstai (viskuo, ko tik galima rasti prie konteinerių), nėra paprasta – imi galvoti apie jų sveikatą.
Kai kuriose šalyse greta teatrų yra maldos namai, koplyčios, kur aktoriai eina pasimelsti. Įvairios salos, į kurias susirenka aktoriai, egzistuoja visur. Pas mus – išdezinfekuotas laukas. Geriausiu atveju teatrai turi savo kavinukes, bet jos dažniausiai išskirtinai brangios, nepritaikytos ramioms diskusijoms, tylos pauzėms. Todėl lietuvių aktorius galima lyginti su kariais: jie stoikai, gyvenantys gana uždarą gyvenimą. Jaunimo teatro spektaklis „Pranašystė“ tarytum pratęsia tą būseną – kas lieka, kai nieko nelieka, kai materialus gyvenimas nebesvarbus, kai žodžių jau net ne trūksta, jų tiesiog nebėra, o vis dėlto pradėjus kalbėtis jie dingsta begalybėje arba virsta kažkokia paslaptinga paukščių kalba. Vienas čiulba paskui kitą, nors ta dermė ir keistoka. Iš tokių būsenų ir gimsta šis spektaklis.
Šiltus jausmus vienas kitam spinduliuojantys keturi benamiai abcd – Latėnas, Petkevičius, Sipaitis ir Storpirštis (Jaunimo teatro repertuare jų pavardžių su žiburiu reikia ieškoti, o kitur jau net nepamatysi) – sėdi kaip kalnai, kadaise buvę žyniai, o mums belieka galvoti apie jų aktorinį gyvenimą, apie vaidmenis, kurie iš atminties neišblėsę lig šiolei... Ir visi keturi turi savo pasaulius, savo suvaidintus ir nesuvaidintus personažus. Šie teatro benamiai, turintys namus, savaip uždari, tad ir šiame spektaklyje nėra ko leistis į sentimentus, belieka kalbėti jų kalba, pratęsiant Handkės kalbą.
2019-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Handke – labiausiai provokuojantis ir įžvalgus šiuolaikinis rašytojas. Po mėnesio jam sukaks 82 metai. Pjesę „Pranašystė“ jis parašė būdamas dvidešimt dvejų (1964 m.). Po pirmojo romano „Širšės“ publikacijos 1965 m. Handke paliko universitetą ir visą savo laiką ėmė skirti kūrybai, dabar namais vadina Prancūzijos miestelį Chaville. Handke sukėlė politinį skandalą, nes nepritarė NATO veiksmams Serbijoje: 1999-ųjų balandį jis grąžino 1973-iaisiais laimėtos Georgo Büchnerio literatūrinės premijos pinigus. Nuo 2012 m. Handke yra Serbijos mokslų ir menų akademijos ir Serbijos ortodoksų bažnyčios narys.
Spektaklis prasideda taip: veidu į žiūrovus sėdi keturi „nelaimėliai“, centre – laužas (apšviestas suglamžytas gelsvas popierius), vos girdisi ortodoksų giesmė. Tai lyg nusilenkimas dramaturgui. Scenoje taškinis apšvietimas: vienų veidai nutvieksti šviesos, kiti – prieblandoje. Bendra šviesa minimalistinė. Bet staiga ima rastis gyvybė, nes aktoriai, tiesiogiai pabėgę nuo autoriaus, vis dėlto jį gerbia ir „ant viršaus“ kuria savo tekstus. Kartais tiksliai skaitydami Handkę (visi turi po knygelę su tekstu), kartais rodydami savo suvaidintų vaidmenų ištraukas. Suprantama: jeigu su gera energija būtų skaitoma Handkės „Pranašystė“, jos užtektų dvidešimčiai minučių. Spektakliui – lyg ir per mažai. Dėl to tekstas buvo lipdomas iš visų pusių.
Lietuvių aktoriai tokie geri, tiek prikankinti mūsų genialių režisierių, kad šiandien gali išlaikyti spektaklį aukščiausia nata, per daug neturėdami į ką atsiremti. Net neabejoju, kad galima buvo dar labiau nutolti nuo autoriaus, spektaklį papildant kitomis asociacijomis. Perskaitęs humoru tviskantį Julijos Petrošiūtės interviu su aktoriais, pastebi jų šmaikščias mintis, tam tikrą diskusinį foną, kuris kaip nors galėjo būti integruotas į spektaklį.
O Handkės tekstas primena poeziją. Įsiklausant, ramiai skaitant – prasmės unikalios. Jis tarytum sustabdo gyvenimą, priversdamas jį suvokti, neskubėti. Tai tikras budizmas. Maža to, atskiri balsai jungiasi į kamerinį chorą ir vėl skyla į pavienes prasmines frazes.
„abc: Iš gerklės išsiverš klyksmas lyg klyksmas iš gerklės. d: Vargonai gaus lyg vargonai. / Paskutiniojo teismo trimitai skardens lyg paskutiniojo teismo trimitai. / Apreiškimas atrodys lyg apreiškimas. c: Kurmis raus žemę lyg kurmis. b: Balsas iš kito pasaulio skambės lyg balsas iš kito pasaulio. a: Lavina slinks lyg lavina. / Gerųjų dvasių apleistieji elgsis lyg gerųjų dvasių apleisti. ab: Pranašas matys ateitį lyg pranašas. / Angelas sargas sergės lyg angelas sargas. / Tarakonai iš plyšių lįs lyg tarakonai. / Pragaro vartai atsivers lyg pragaro vartai. abc: Kaukės kris nuo veidų lyg kaukės. Svetimkūniai bus pašalinti lyg svetimkūniai. / Žiurkės paliks skęstantį laivą lyg žiurkės skęstantį laivą. / Dievas pasirodys žmonėms lyg Dievas.“ (Vertė Darius Pocevičius.)
Režisierius eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių. Gaila, kad nutolstama nuo balsų garsinės žaismės. Dar po pirmųjų scenų susiformuoja labai įdomus, niekad iki šiol teatre plačiau neišplėtotas atradimas, kai pavieniai garsai ar sakiniai čia pat virsta dainuojamais muzikiniais motyvais, įdomiu ir paveikiu fonu. Visų keturių emeritų balsai – ypatingi lietuvių dramos teatro aktorių kontekste. O šiame spektaklyje tai labai jautriai praskleidžiama, bandoma plėtoti, bet vėliau visa tai kažkur dingsta.
Šio teatro kontekste viskas įdomu tiek, kiek susiję su konkrečiais aktoriais – Latėnu, Petkevičiumi, Sipaičiu ir Storpirščiu. Kompozitoriui Andriui Kairiui arba aktoriams ir Kairiui pavyko pagauti žodžių, virstančių pavieniais balsais, muzikalumą ir jį pratęsti savarankiškai egzistuojančioje melodijoje.
Aktoriai tūno prieblandoje, tamsaus pilkumo fone (nors paprastai benamiai mėgsta pasėdėti prieš saulutę), todėl sunku aiškiai juos matyti. Įdėmiau įsižiūrėjus galima suprasti, kad kiekvienas jų dalyvavo kuriant savo veikėjo įvaizdį. Aktoriai tapo tikrais kostiumų dailininkės Turauskaitės padėjėjais. Iš tolo šviečia žiemiška, stora vilnonė Latėno kepurė. Jo „bordinės“ kojinės maksimaliai ir būtinai kreivai užmaukšlintos ant kelnių, o „visai nieko“ batai, matyt, į sąvartyną išmesti kokio turtingo dėdės. Sipaitis – iš aristokratų giminės. Nesvarbu, kad ruda beretukė purvina, – ją užsidėjęs „dėl fasono“, pasirišęs stilingą šalikėlį. Jo stotą ir viso gyvenimo pažiūras, o gal net visą Sipaičių genetiką išduoda iš švarko kišenukės lendanti ypatingo puošnumo, peršviečiamą gėlės žiedą primenanti „fantazija“ (režisierius Romualdas Juknevičius ją vadindavo „knaizeriu“). Petkevičius panašus į vienuolį: pasikabinęs nemažą kryželį, apsivilkęs stilingą juodą paltą su kapišonu, apsimovęs bepirštes pirštines... Storpirštis – matyti, kad jauniausias. Ant jo kūno visko daug: odinė striukė, pirštinės, „madingos“ treninginės kelnės su skyle ant kelio, batai skirtingi, aišku, vienas vos gyvas, iš po kepurės lenda švari servetėlė – gal prireiks kada... Visi aktoriai kažkuo primena kadaise vaidintus personažus, imi girdėti jų balsus, intonacijas, regėti jų tikruosius pavidalus. Spektakliui tai suteikia daug nostalgijos. Ne kartą jie pakartoja „Ačiū Handkei“, ir tai skamba kaip paskutinis atsisveikinimas su teatru. Gal dėl to tos kelios šmaikščios scenos nugrimzta sceniniame liūdesy, dėl kurio žiūrovai šiuos aktorius dar labiau įsimyli.
Visų keturių aktorių praeities vaidmenys – labai gyvi. Latėnas savo pakylėto tembro balsu neištardavo frazės, kol plevėsuodamas ilgais geltonais plaukais kelis ratus neapskriedavo salės... Šiandien visi abcd nejudėdami sėdi ir viską pasakoja priešais juos tupinčiam balandžiui. Matyti vien vyrišką aktorių draugiją – taip pat liūdna. Atrodytų, bent viena moteris, kad ir personažas e, būtų nuskaidrinęs visą sceninę pilkumą.
