„Ilgą laiką kritikai mus buvo linkę laikyti eksperimentine, šokio arba judesio trupe. Tačiau visada jautėme, kad mūsų darbas peržengia šias ribas. Mes drąsiai teigiame, kad „El Conde de Torrefiel“ yra teatras, nes mūsų spektaklių pagrindas – tekstas. Būtent žodis leidžia mums tyrinėti žmogiškąją patirtį, kelti klausimus ir kurti pasakojimus, kurie rezonuoja su žiūrovu“, – sako Barselonoje reziduojančio dueto „El Conde de Torrefiel“ bandraįkūrėja Tanya Beyeler.
Spalio 8 ir 9 dienomis, „Sirenų“ festivalyje bus parodytas vienas naujausių „El Conde de Torrefiel“ spektaklių „Vidinis paveikslas“. Pirmą kartą į Vilnių atvykstanti menininkė ne tik susitiks su žiūrovais, bet ir festivalio Klubo programoje ves kūrybinį seminarą. Taip pat spalio 6 ir 8 dienomis žiūrovai galės pamatyti trupę visame pasaulyje išgarsinusio spektaklio „La Plaza“ video įrašą. Tanya sako, kad storą striukę rudeniniam Vilniui jau pasiruošė, taip su Tanya priartėjame prie pokalbio apie skirtingas mūsų tikroves ir jas atliepiančią kūrybą.
-----
Kaip dramaturgė dirbate ne tik jūsų su Pablo Gisbertu duete „El Conde de Torrefiel“, bet ir kartu su kitais kolektyvais. Kokį vaidmenį tekstas užima jūsų dueto kūryboje?
Nors bendradarbiaudama su kitomis trupėmis dažnai dirbu su netradicinėmis formomis, kuriose tekstas nėra pagrindinis dėmesio centras, vis tiek ieškau būdų sukurti aiškią struktūrą, logiką ir prasmę. Šiuo atveju dramaturgija man yra įrankis, padedantis organizuoti judesį, garsą ir vaizdą. Tačiau mūsų su Pablo kuriamame teatre „El Conde de Torrefiel“ dramaturgija suprantama plačiau – tai ne tik žodžiai, bet ir jų tarpusavio santykiai, ritmas, intonacija. Būtent tekstas, bet ne drama. Tekstas, kaip viso spektaklio struktūra.
Mūsų spektakliai yra arčiau vizualiųjų menų, kur svarbiausia yra statinė kompozicija, o teatre laikas nuolat teka. Būtent šis laikinumas ir daro teatrą tokį gyvą ir įtraukiantį. Nors mūsų spektakliuose dominuoja judesys ir vizualumas, tekstas atlieka kertinį vaidmenį, suteikdamas mūsų kūrybai aiškią struktūrą ir prasmę. Žodžiai kuria tikrovę, todėl mes ją naudojame tik kūrybinio etapo pabaigoje, kai manome, kad pakankamai subrendome kūrinyje, jog galėtume susidurti su žodžių prasme.
Kaip jūs dirbate su medžiaga? Nuo ko prasideda kūrinys? Kas lemia jo temą?
Mūsų kūrybinis procesas prasideda nuo komandos pasirinkimo ir fizinių improvizacijų. Žaidžiame, atliekame įvairias užduotis, improvizacijas, eksperimentuojame – tai tarsi eskizai, leidžiantys išlaisvinti mintis ir atrasti naujus judesio kelius. Tokie eksperimentai leidžia mums geriau pažinti savo kūnus, atrasti naujas judesio galimybes ir kurti autentišką sceninį vaizdą. Jei bandai eksperimentus sutalpinti į jau sukurtą koncepciją, apriboji veiksmo galimybes.
Tada pradedame gvildenti šias idėjas teoriniu lygmeniu. Diskutuojame apie asmenines patirtis, socialinius reiškinius ir kitus aktualius klausimus. Pradžioje būna nelengva. Pradedame nuo daugybės idėjų, kurias nuolat peržiūrime ir atmetame, kol randame tą vienintelę, kuri skamba teisingai. Visą šį laiką garsas, kurio kūrimu rūpinasi Pablo, tampa neatsiejama mūsų kūrinio dalimi. Galutiniame kūrinyje išvysite tik nedidelę dalį to, ką sukūrėme. Daugybė judesių, vaizdų ir idėjų lieka už kadro. Iš tiesų mes panaudojame gal tik dešimt procentų to, ką sukūrėme. Tačiau būtent šis atrankos procesas ir leidžia mums sukurti vientisą ir įtaigų pasakojimą.
Užsiminėte apie laiką. Jūsų spektakliuose visada vyksta žaidimas, tam tikra manipuliacija laiku: čia jis lėtas, galima tiesiog ramiai būti kūrinyje. Beveik kaip, pavyzdžiui, galerijoje. Kaip jūs suprantate laiką spektaklyje ir jo manipuliaciją?
Manau, kad teatre konfliktas yra labai reikalingas. Mes darome taip, kad per šią laiko atkarpą išplečiame žiūrovų lūkesčius. Taigi, konfliktas ateina tam, kad patektų į žiūrovų vidų. Kai scenoje nematai konflikto, kuris tave užkabina ir atveda iki pat istorijos pabaigos, grįžti prie savęs ir klausimų: ką čia veikiu? Ką apie tai galvoju? Kaip jaučiuosi? Ką čia stebiu? Taigi jūs pradedate dalyvauti. Jūs esate šio žaidimo dalis arba aktyvus spektaklio partneris.
Kai yra konfliktas, laiko patirtis visada pagreitėja. Tradiciškai dramaturgija remiasi aiškiai apibrėžtais konfliktais, kurie skatina veiksmą ir palaiko žiūrovo dėmesį. Mes eksperimentuojame su šia konvencija, išplėsdami laiko pojūtį ir suteikdami žiūrovui daugiau erdvės savarankiškai susikurti prasmes. Konfliktas perkeliamas iš scenos į žiūrovo sąmonę, skatinant jį reflektuoti ir interpretuoti.
Kaip konstruojate šią žiūrovo vaizduotės erdvę?
Spektaklis „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ kviečia žiūrovą aktyviai dalyvauti spektaklio procese. Kaip ir skaitant knygą, žiūrovas turi pats susikurti veikėjų, vietų ir veiksmo vizijas. Žinoma, mes suteikiame papildomus įrankius: apibrėžiame kūrinio sąlygotumą, įnešame garsą ir duodame laiko, kurie padeda dar labiau įtraukti į pasakojimą. „Vidinis paveikslas“ yra sudėtingesnis žaidimas, kuriame žiūrovui siūloma užpildyti tuščias scenas savo vaizduote. Mes suteikiame tris skirtingas scenas, jos yra tuščios tuo aspektu, kad čia juda tik penki kūnai, suteikiantys labai mažai informacijos. Bet ši nedidelė informacija atskleidžia jums visą situaciją tik tiek, kiek reikia, kad įjungtumėte savo vaizduotę. Abu spektakliai tarsi vizualinis pasakojimas, kuriame žiūrovas pats kuria istoriją.
Norėčiau daugiau išgirsti apie jūsų naudojamą fikcijos motyvą. Jį sujungiate kartu su tikrove. Tą matėme ir Kaune, žiūrėdami „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, tai atsispindi ir jūsų darbuose „Vidinis paveikslas“ bei „La Plaza“. Kodėl fikcija jums yra tokia svarbi?
Projektas „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“ yra pirmoji „Vidinio paveikslo“ dalis, kurioje nagrinėjamas santykis tarp realybės ir fikcijos. Pandemija tapo lūžiu, kai pasaulis susidūrė su bendra realybe – COVID-19. Staiga visi pasaulyje pirmą kartą, nepaisant skirtingo ekonominio lygio ir skirtingų kultūrų, buvome kartu vienoje tikrovėje, vienoje patirtyje. Juk tai beprotiška! Šis įvykis išprovokavo klausimus apie tai, kas yra tikra ir kas ne, ir paskatino ieškoti alternatyvių pasakojimų apie pasaulį.
Šiandien, veikiami įvairių socialinių judėjimų, pavyzdžiui, tokių, kaip feministinis ar LGBTQ+, vis dažniau kvestionuojame dominuojančias pasakojimo formas. Ši nauja realybė kelia daugybę klausimų apie tai, kaip mes kuriame meną, kaip jis veikia visuomenę ir kaip mes patys save suvokiame. Turime susidurti su didžiule visuomenės įvairove. Kiekvienas žmogus turi savo unikalią perspektyvą, o sutarimą dėl bendro naratyvo vis sunkiau pasiekti.
Taip pat technologijos radikaliai pakeitė mūsų gyvenimą ir meną. Nauji įrankiai suteikia mums didžiules galimybes, tačiau tuo pat metu kelia ir naujų iššūkių. Kaip suderinti žmogaus kūrybiškumą su technologijų potencialu? Šis apmąstymas labai ryškus mūsų ultrafantastikos projekte – „Ultrafikcija Nr. 1, laiko dalys“, ir „Vidinis paveikslas“. Mes juk patys priėjome prie tokių technologinių įrankių ir priemonių, nes tai įsivaizdavome. Taigi, negalime išvengti, kad šie įrankiai, kuriuos sukūrėme dėl savo vaizduotės, mūsų vaizduotę pavagia.
Dar noriu jus kiek paklausinėti ir apie kitą darbą – „La Plaza“, kurį „Sirenų“ festivalyje parodysime kaip video įrašą. Tai ypač estetiškas darbas, tačiau beveidžiuose kūnuose atsispindi tiek daug politiškumo. „La Plaza“ sukūrėte 2018-aisiais, po to visi pragyvenome pandemiją, bet atrodo, kad „La Plaza“ atsispindinti situacija nepasikeitė.
Manau, daugelis žiūrovų susiduria su iššūkiais, nes „La Plaza“ provokuoja išankstines nuostatas ir stereotipus. Kadangi veikėjų veidai nėra matomi, žiūrovai juos atpažįsta ir deda žmonėms etiketes tik pagal aprangą. Tai ypač ryšku toje spektaklio dalyje, kai scenoje pilna musulmonių moterų su šydais. Dabar tai ypač aktualu, nes islamofobija šiomis dienomis yra didžiulė. Įspūdinga tai, kad mūsų tuomet sukurtame tekste, kuris subtitrais leidžiamas spektaklio metu, yra vieta, kur sakoma, kad prasidės arabų genocidas, ir mes tai pamatysime savo ekranuose. Tai pasakėme 2018-aisiais. Dabar, deja, tai yra tikrovė.
Vis dažniau suvokiame didžiulį vizualinės kultūros poveikį mūsų visuomenei. Kurdami „La Plaza“ gilinomės į vizualinės komunikacijos sudėtingumą. Net ir tada kylančios netikros naujienos buvo dar tik besiformuojantis reiškinys, išryškinantis manipuliacinę vaizdų galią. XX a. viduryje televizija turėjo neginčijamą autoritetą. Žiūrovai lengvai priimdavo viską, kas buvo rodoma ekrane. Šiandien mus užplūsta didžiulis vaizdinio turinio kiekis, tai reikalauja kritiško žvilgsnio. Savo spektakliuose sąmoningai vengiame pateikti iš anksto suvirškintus vaizdinius. Norime, kad žiūrovai patys susikurtų prasmes. Turime sulėtinti tempą, suabejoti už kiekvieno vaizdo slypinčiomis žinutėmis. Siekiame užauginti kartą, kuri gebėtų kritiškai analizuoti kasdien sutinkamus vaizdus – nuo reklamų iki socialinių tinklų įrašų.
Tęsiant žiūrovo vaizduotės temą: kokie elementai teatro ar galerijos salėje, jūsų manymu, yra aktualūs dabartiniame teatre
Šiuolaikiniai scenos menai vis labiau orientuojasi į žiūrovų patirtį. Didėjantis dėmesys individualizmui ir savirealizacijai skatina menininkus kurti interaktyvius kūrinius, kurie aktyviai įtrauktų žiūrovą. Muziejai ir parodos taip pat prisitaiko prie šių tendencijų, siūlydami lankytojams įvairias patirtis – nuo interaktyvių instaliacijų iki specialiai sukurto parodų lankymo maršruto. Vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinio teatro kūrėjai, yra fragmentuota auditorija. Žmonės turi vis mažiau laiko ir dėmesio, todėl teatras turi pasiūlyti intensyvią ir įsimintiną patirtį.
Tuomet galime kelti klausimą: ką reiškia turėti gerą patirtį?
Žinoma, tai labai subjektyvu. Todėl egzistuoja ši auditorijos tironija. Bet atsakydama į jūsų klausimą, kas yra tai, kas iš tikrųjų padaro kūrinį šiuolaikišką, manau, kad kūrėjas turi galvoti apie auditoriją.
Parengė Ugnė Kačkauskaitė
-----
Spalio 6 d. įvyks Tanyos Beyler seminaras „Nematomos geografijos (Kaip aktyvuoti fikcijas)“. Spalio 6 ir 8 d., „Menų spaustuvėje“ bus pristatomas „El Conde de Torrefiel“ spektaklio „La Plaza“ vaizdo įrašas, renginiai nemokami. Spalio 8 ir 9 d. žiūrovai bus kviečiami į „El Conde de Torrefiel“ spektaklį „Vidinis paveikslas“, jis bus rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bilietus platina Bilietai.lt
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Organizatoriai: VšĮ „Teatro informacijos centras“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“.
„Sirenų“ informacija
