Indrė Minderienė
Rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė mums paliko įvairiapusį kūrybos lobyną, atspausdintą knygose, eksponuotą parodose. Tačiau draminiai kūriniai, laukiantys savo atgimimo scenoje, statomi itin retai. Šiemet lapkritį minėsime 50-ąsias iškilios lietuvių rašytojos gimimo metines. Ta proga Užupio teatras rengia projektą „In memoriam. Jurga Ivanauskaitė" ir pirmą kartą teatro scenoje pristato spektaklį - Jurgos Ivanauskaitės „Bomba, arba Ariel". Kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
„Bomba, arba Ariel" - vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių, publikuotas jau po mirties. Apie ką pasakoja ši pjesė?
Tai sukrečianti, maištinga istorija apie tikėjimą ir meilę. Visi veikėjai šiame spektaklyje yra simboliai: angelai, kunigas, jaunavedžiai, motina ir dukra. Skirtingų likimų personažai patenka į dramatišką veiksmą, vykstantį bažnyčioje. Juos visus sieja vienas bruožas - nepatirta meilė: moters meilė, motinos meilė, dukros meilė, pasaulio meilė. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis vadina save puolusiais angelais. Jų personažai įkūnija pasipriešinimą visuomenės vartotojiškumui ir tą skatinančiai reklamai. Tarp veikėjų vykstantys dialogai yra tarytum mažos išpažintys, po kurių kiekvienas gauna išrišimą. Tai brandi pjesė, kurią galėjo parašyti tik tas, kas gyvenime drąsiai ieškojo, klydo ir atrado tikėjimą savyje.
Kodėl pasirinkote statyti šią pjesę?
Gyvenimas pasirinko už mane. Kažkada Jurgai dar gyvai esant buvome susitikę ne kartą. Siūlė man statyti spektaklį vaikams pagal „Stebuklingą spanguolę". Jurga sako - „tavo vaikiška siela, paskaityk, gal norėsi statyti". Perskaičiau su dideliu džiugesiu. Bet tuo metu ne pastatymai vaikams rūpėjo, stačiau Shakespeare´ą, Williamsą. Taip ir nepavyko. Prieš kelis metus „Stebuklingą spanguolę" perskaičiau iš naujo ir tik tada supratau, kad ši pasaka kalba labai aktualia mūsų dienomis tema - apie ekologiją. Du kartus bandžiau gauti pastatymui reikalingų lėšų iš Kultūros rėmimo fondo - deja, likau be atsako. Ir neseniai išgirdau, kad Užupio teatras ruošia Ivanauskaitės gimimo metinėms statyti jos pjesę. Pasikvietė mane - taip ir ėmiausi šio pastatymo. Ilgai įkalbinėti nereikėjo - tekstas tarsi pats prilipo prie manęs.
Spektaklio premjerą nusprendėte pristatyti netradicinėje erdvėje - Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
Nereikėtų šio pasirinkimo vertinti tiesiogiai - spektaklį pristatome bažnyčios erdvėje ne todėl, kad pjesės veiksmas ir vyksta bažnyčioje. Tačiau prasidėjus repeticijoms supratome, kad šiam kūriniui ir tokiam pastatymui būtina sakrali vieta.
Bažnyčioje slypi aiški dieviško prado iliuzija. Dievas kiekvieno žmogaus yra vis kitoks, ir bažnyčioje to savojo dievo kiekvienas ieškome vis kitaip, atrandame savaip. Nesvarbu kokio tikėjimo ar apskritai netikinčiu save laikote, atėję į bažnyčią randate namus, kur sutelktas tikėjimas, meilė ir viltis, kur sukaupti gražiausi žmonių jausmai. Teatro scenoje šis pastatymas irgi gali būti ir bus rodomas, tačiau ši Jurgos Ivanauskaitės pjesė yra tokia autentiška savo išgyvenimais ir jausmais, kad to tikrumo ir autentikos norisi ir sceninėje erdvėje. Pjesė ne išmislas, fanaberija ar bufonada, o autentika. Norėjau atsisakyti teatrališkumo, dekoracijų ir taip parodyti tą fizinį ir dvasinį skausmą, kurį išgyveno rašytoja.
Antra vertus, pjesėje kalbama apie globalius dalykus, žmonijos gimimą, istoriją ir jos išnykimą. Kur gi daugiau jeigu ne sakralioje vietoje toks pasakojimas galėtų suskambėti.
Ar galime vartotojų visuomenę pažadinti? Ar to siekia menininkai vis garsiau kalbėdami šia tema?
Ne mūsų valioje pakeisti pasaulį, tačiau pasaulis keičiasi pats - tik dar nežinia, kokiu jis taps. Šiuo metu jau vyksta globalūs pokyčiai, tie pokyčiai kažkur veda. Mūsų galioje yra stabtelėti, nustoti skubėti diena iš dienos ir susimąstyti, ar iš tikrųjų turime vartoti ir naikinti, ar iš tiesų mums reikia tų „Ariel" skalbimo miltelių? Mes galime apie tai kalbėti, meno įtaiga labai stipri. Menas gali būti tuo avanpostu, kuris kovoja prieš televiziją ir komercinę reklamą, skatinančią vartojimą visomis išgalėmis. Kūryba gali išlaisvinti. Vilties, tikėjimo ir meilės tikrai yra, ir šviesos gyvenime yra - mokėkime ją atrasti. Ir tik nušvitus sulaukti tos akimirkos, kai angelas ištars: „Viskas. Dabar gali skristi".
Užupio teatro spektaklio „Bomba, arba Ariel" premjera įvyks lapkričio 5 d. ir 23 d, gruodžio 4 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
