Balandžio 25 ir 26 dienomis, tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ žiūrovų laukia vienas progresyviausių darbų – Brėmeno teatro trupės „Unusual Symptoms“ spektaklis „Harmonia“. Jame negalią turintys ir neturintys profesionalūs šokėjai permąsto mūsų kūno sampratą ir jį supančias sistemas. Spektaklio choreografės, vengrės Adrienn Hód teigimu, scenoje šokantys skirtingi kūnai primena, kad žmogus yra pajėgus padaryti daug daugiau, nei jam kartais atrodo. Tačiau „Harmonia“ ne tik tyrinėja, bet ir kviečia džiaugtis gyvenimu.
Su spektaklio choreografe Adrienn Hód kalbėjosi Aistė Audickaitė.
-----
Kaip kilo spektaklio „Harmonia“ idėja?
Idėja atėjo iš Brėmeno teatro – jie sugalvojo, kad teatre veikianti trupė „Unusual Symptoms“ kurs projektą, į kurį įtrauks kviestinius atlikėjus – profesionalius menininkus, turinčius negalią, o man pasiūlė kurti spektakliui choreografiją.
Nors pati esu ne kartą apsilankiusi spektakliuose, kuriuose šoka negalią turintys šokėjai, man dirbti su grupe buvo pirma tokia patirtis. Todėl nuo pat pradžių prie projekto pakvietėme prisijungti ekspertą Gustavą Filiakovą, kuris padėjo savo žiniomis – supažindino, koks yra istorinis šios srities fonas ir dabartinė situacija, kaip negalią turintys žmonės veikia visuomenėje ir ką kuria.
Kūrybos procesą pradėjome dar per kovido pandemiją. Šokėjų atrankai paskelbėme atvirą kvietimą ir, mūsų nuostabai, sulaukėme apie 200 paraiškų. Mums buvo svarbu pasirinkti tinkamus žmones, tačiau procesą apsunkino tai, kad jis vyko internetu, todėl su kai kuriais šokėjais surengėme nuotolines sesijas. Vis dėlto galiausiai mums pavyko suburti puikią šokėjų trupę.
Po ilgo pasiruošimo ir aktorių paieškų pagaliau atsidūrėme studijoje. Per visą procesą turėjau daug ko išmokti – nuo organizacinių klausimų, kaip ši grupė gali patekti į erdvę, iki jų fizinių galimybių ribų. Man buvo svarbu juos pažinti, ir tai nebuvo lengva.
Kas jums buvo svarbu renkantis šokėjus?
Kartu su komanda ilgai diskutavome, kokią grupę norime suburti, kol galiausiai nusprendėme orientuotis į šokėjus su fizine negalia. Taigi, grupėje nėra žmonių, turinčių psichikos sutrikimų ar mokymosi sunkumų – visi dalyviai turi tik fizinę negalią. Žinoma, stengėmės, kad atranka būtų kuo profesionalesnė: domėjomės jų ankstesne darbo scenoje patirtimi, taikomais darbo metodais ir interesais. Žinojome, kad ieškome žmonių, gebančių dirbti pasitelkdami improvizaciją, nes aš taip dirbu su visomis trupėmis. Taip pat buvo aišku, kad tai nėra terapinis projektas – mes siekėme sukurti pilnavertį meninį darbą.
Spektaklyje šoka profesionalūs šokėjai – tiek turintys negalią, tiek jos neturintys. Kaip jums sekėsi subalansuoti darbą tokioje mišrioje grupėje?
Per šį procesą kartu su dramaturgu Gregoru Rungeʼu domėjomės darbo mišriose grupėse metodais. Nusprendėme, jog mums tinkamiausias – „horizontalios skalės“ principas, kuris nurodo, jog svarbiausia rasti pusiausvyrą. Žmonės, turintys skirtingą fizinį pasirengimą ir judėjimo galimybes, gali kartu dalytis erdve, įkvėpti vieni kitus ir mokytis kartu.
Nuo pat pradžių repeticijos turėjo struktūrą – kiekvieną dieną darėme apšilimo užduotis, kurias vesdavo vis kitas žmogus – mokytojas iš šalies arba vienas iš šokėjų. Aš apšilimą dažnai stebėdavau iš šalies, kad matyčiau, kaip jie juda, mąsto, išreiškia save, dalijasi patirtimi, bendrauja tarpusavyje, kokie jų gebėjimai. Man šis stebėjimas suteikė informacijos, kurią panaudojau kurdama choreografiją.
Apskritai apšilimo dalis ilgainiui tapo neatsiejama paties proceso dalimi. Nebuvo taip, kad ateidavome ir iš karto imdavomės kažko rimto – daug žaidėme ir tokiu būdu pažinome vieni kitus. Pavyzdžiui, daviau jiems užduotį: šokėjai išsidėstė scenoje toliau vieni nuo kitų, o jų tikslas buvo susijungti – be žodžių, be vizualinio kontakto, tik per lytėjimą. Šis procesas truko pusantros ar net dvi valandas. Taip pat atlikome daug partnerystės užduočių – judesio palaikymo, kai vienas padeda kitam judėti. Buvo ir tokių momentų, kai šokėjai į repeticijas atsinešdavo savo idėjas – tai, ką nori parodyti scenoje, kas jiems įdomu.
Vėlesniame etape pradėjome dirbti su tuo, kaip jie gali atsiverti publikai ir patirti malonumą dalydamiesi savo patirtimi per fizinį veiksmą. Visa tai įgijo dramaturginę kryptį, kurią atradome šiame kūrybiniame procese.
Ko jūs asmeniškai išmokote iš šios patirties?
Manau, kad dar geriau suprantu, kaip sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų atsiverti, pasitikėti savimi, atrasti savo kūrybiškumą ir nuomonę. Taip pat išmokau geriau planuoti savo laiką. Po šio proceso stengiuosi suteikti daugiau erdvės tam, kas vyksta, neplanuoti ir neskubėti.
Kas buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo išlaikyti mano minėtą „horizontalios skalės“ principą grupėje. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali bėgti, šokinėti ir pilnai išnaudoti savo energiją erdvėje, o kitas būti trapesnis, subtilesnis. Tad mano užduotis buvo rasti būdą, kad šis fizinis diapazonas – nuo stipraus iki subtilaus – galėtų egzistuoti ir veikti kartu, dalyviai neslopintų vieni kitų.
Kaip jums tai pavyko?
Buvo sunku ne tik techniškai, bet ir emociškai – tiek man, tiek grupės nariams. Mūsų grupę sudarė skirtingi žmonės, turintys įvairias patirtis, kūnus ir požiūrius. Dėl to mes daug diskutavome, stengėmės sukurti erdvę, kurioje būtų galima pasitikėti vieniems kitais bei dalytis viskuo, – net jei klausimas atrodė keistas ar nejaukus. Svarbiausia buvo atvirumas. Žinoma, visi turėjo ir teisę nesidalyti savo jausmais ar mintimis, jei nenorėjo.
Kaip manote, kodėl teatras apskritai nusprendė kurti tokį spektaklį?
Vokietijoje įprasta, kad dramaturgai kasmet susitinka aptarti aktualių klausimų ir spręsti, kokioms temoms verta skirti daugiau dėmesio. Viena iš pastaruoju metu vis labiau akcentuojamų temų – įtrauktis. Tai nėra orientuota vien į žmones su negalia, bet apskritai į platesnes galimybes visiems dalyvauti kultūriniame gyvenime.
Kadangi trupė „Unusual Symptoms“ dirba šokio srityje, jie pradėjo kelti klausimą: „Kas turėtų būti matomas šiuolaikinio šokio scenoje?“ Šio spektaklio kūrimas ne tik mane, bet ir teatrą paskatino permąstyti tiek kūrybinius procesus, tiek praktinius aspektus – nuo darbo su atlikėjais iki erdvių pritaikymo. Svarbu ir tai, kad teatras nenori apsiriboti vienkartiniu projektu – jie planuoja tęsti šį kelią. Jau rudenį numatytas naujas kūrinys kartu su kita Brėmene veikiančia trupe, šįkart įtraukiant žmones su Dauno sindromu. Manau, jie iš tiesų siekia atverti daugiau erdvių ir suteikti balsą tiems, kurie dažnai lieka paraštėse.
Spektaklis kviečia tyrinėti ir pažinti skirtingus kūnus. Ką, jūsų manymu, žiūrovai gali naujo atrasti stebėdami šį spektaklį?
Man sunku pasakyti, ką žmonės jaučia stebėdami šį spektaklį, tačiau iš to, ką girdėjau ir matau visuomenėje, suprantu, kad kiekvieną jis paliečia skirtingai. Vieniems tai gali būti maloni patirtis, suteikianti šiek tiek daugiau vidinės laisvės – žmogus pajunta, kad net jei jam atrodo, jog jo kūnas kažko negali, jis yra pajėgus. Manau, kad mes visi esame pajėgūs, jei pasitikime savimi ir aplinka mus palaiko.
Šiuolaikinis šokis apskritai yra puiki platforma atskleisti įvairovę – jis leidžia scenoje matyti skirtingus amžius, kūnus ir patirtis, nuo mėgėjų iki profesionalų. Ypač todėl, kad šiuolaikinėje scenoje nėra vienos „teisingos“ technikos, kurią visi turėtų pasiekti, ar „tinkamo“ kūno, būtino jai įvaldyti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visi esame daug panašesni, nei gali atrodyti. Man šio spektaklio kūrimas mažai kuo skyrėsi nuo darbo su fizinių apribojimų neturinčiais atlikėjais, nes tikiu, kad visomis aplinkybėmis galima rasti būdą, kaip kurti kartu.
Festivalio organizatorių informacija
