Valstybiniame Šiaulių dramos teatre (VŠDT), balandžio 17 d. įvyko garsios teatro režisierės Aurelijos Ragauskaitės (1924-2017) atminimo vakaras. Šiais metais A. Ragauskaitei, palikusiai ryškų pėdsaką Šiaulių dramos teatro istorijoje, būtų sukakę 100 metų. Vakaro sumanytoja ir režisierė Nijolė Mirončikaitė sukvietė būrį garbingų svečių. Renginyje dalyvavo aktoriai, režisieriai, turėję garbės pažinoti ir dirbti su šviesaus atminimo kūrėja. Vakarą pagerbė ir A. Ragauskaitės dukra Elena Macevičiūtė. Meninėje vakaro dalyje pasirodė Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“, kurio susikūrimo pradžią taip pat ženklina A. Ragauskaitės vardas.
A. Ragauskaitės režisūrinis penkmetis (1974-1979) plačiai išgarsino Šiaulių dramos teatro vardą – iki šiol šis laikotarpis vadinamas teatro aukso amžiumi. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre sukaupta nemažai filmuotos dokumentinės medžiagos, kurios dalis parodyta atminimo vakare. Iš ekrano legendinė režisierė šypsojosi plačia šypsena, nuskambėjo ir jos balsas, išlikusiame Prano Piauloko (1945–2008) ir A. Ragauskaitės pokalbio telefonu įraše. Renginyje koncertavo Šiaulių Valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (dirigentas Sigitas Vaičiulionis). Choristai atliko tuos pačius kūrinius, kurie skambėjo prieš 49-erius metus. Būtent A. Ragauskaitė chorą „Polifonija“ pakvietė teatre parengti Naujųjų metų šventę, o teatras pasiuvo chorui pirmuosius koncertinius kostiumus. Vakaro metu buvo ir daugiau istorinių nuorodų – lietuvių poetų eiles skaitė Irena Liutikaitė, Nijolė Mirončikaitė, Juozas Bindokas, Vladas Baranauskas, beveik prieš 50 metų dalyvavę Ragauskaitės režisuotame vakare „Lyriniai horoskopai“ bei patys vaidinę A. Ragauskaitės spektakliuose. Renginyje dalyvavo dabartiniai ir buvę Šiaulių dramos teatro trupės aktoriai – Elena Jasnauskaitė, Teresė Maliukevičiūtė, Saulius Eduardas Pauliukonis, Rimanta Krilavičiūtė, Juozas Žibūda.
Renginį moderavusi VŠDT Meno vadovė, teatrologė Nomeda Šatkauskienė teigia, kad: „Aurelijos Ragauskaitės fenomenas parodė, koks galingas ir įtakingas veiksnys kultūroje ir mene gali būti vieno žmogaus talentas. Turime pagrįstai didžiuotis, kad visu pajėgumu jis išsiskleidė būtent Šiauliuose“. A. Ragauskaitė savo sumanymais ir energija pažadino trupę aktyviai veiklai, atskleidė iki tol nepanaudotas kūrybines galias. A. Ragauskaitė Šiauliuose pastatė 12 spektaklių. Tuo laikotarpiu Šiauliai tapo visos Lietuvos teatrinio gyvenimo epicentru. Publika iš atokiausių kampelių važiavo pamatyti tokių spektaklių: Vinco Mykolaičio Putino „Valdovas“ (1974), Nauberto Jasinsko „Kaip žydėjimas vyšnios“ (1974), Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“ (1975), Petro Vaičiūno „Prisikėlimas“ (1977).
Vakaro metu pabrėžta, kad A. Ragauskaitė ne tik aktyviai veikė teatre, bet buvo ir viso miesto kultūrinio gyvenimo variklis. Anot choro „Polifonija“ įkūrėjo, dirigento Sigito Vaičiulionio, Ragauskaitė padėjo chorui įsitvirtinti kaip kolektyvui. „A. Ragauskaitės, kaip asmenybės, tuo laiku jau garsios, ir aktorių, su kuriais bendravome, Prano Piauloko ir kitų parama buvo ypač svarbi, kad išliktume, nes norinčių mus uždaryti netrūko“, - pasakojo dirigentas. S. Vaičiulionis prisiminė, kad A. Ragauskaitė ne tik pati kūrė, bet ir siekė įnešti naujovių. Jos dėka, tuomet buvusioje sporto salėje – dabartinėje Šv. Ignaco bažnyčioje, įsikūrė kamerinis teatras, kuriame vyko poezijos ir klasikinės muzikos vakarai. Ji netgi bandė Talkšos ežere įkurti sceną ant vandens.
Anot dabartinės choro „Polifonija“ vadovės Nijolės Saimininkienės, Ragauskaitė ne tik kūrė spektaklius mieste, bet ir aktualizavo teatrą visame mieste. „Pakliūti į teatrą buvo ne tik laimės, o ir garbės dalykas. Teatre gaudavai tai, ko negaudavai niekur kitur“.
Savo prisiminimais ir įžvalgomis apie režisierę taip pat pasidalijo kartu dirbę aktoriai Regina Šaltenytė ir Olita Dautartaitė, režisierius Gytis Padegimas bei duktė Elena Macevičiūtė.
Anot režisieriaus Gyčio Padegimo, A. Ragauskaitė spėjo padirbėti visoje Lietuvoje. Kauno teatrai, „Lėlės“ teatras Vilniuje, Valstybinis Jaunimo teatras, Šiaulių teatras, vėliau – Nacionalinis akademinis teatras, Klaipėdos teatras... „Tai buvo žmogus, kuris niekada nesimeldė, anot poeto, kasdienybės konkretumui. Tai – žmogus, kuris visą laiką buvo lyg „žydėjimas vyšnios“. Žmogus, kuris atsirasdavo kaip kūrybinis gaisras, kuris uždegdavo visus, pripildydavo kūrybinę erdvę netikėčiausių, nelauktų, inovatyvių sprendimų. Negali gyventi viršūnėse, kur retas oras, ilgai. Toks įspūdis, kad ji kaip meteoras per Lietuvos teatrus prašvilpė, palikdama daugybę įkvėptų žmonių. Esu laimingas, kad man teko būti vienu iš jų“, – pasakojo Gytis Padegimas.
Režisierius taip pat prisiminė ir A. Ragauskaitės senelį – Edvardą Ragauską, buvusį didelį Lietuvos patriotą, užkrėtusį jį domėtis Lietuvos istorija. „A. Ragauskaitė mane paveikė kaip režisierių statyti spektaklius pagal lietuvių dramaturgijos kūrinius, išmokė vertinti aktorių. Ragauskaitė niekuomet nesistengė savo režisūra priblokšti ir nustumti aktorių į pašalį, aktorius jai buvo svarbiausias“. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad režisierė į Šiaulius sukvietė garsias asmenybes – Tomą Venclovą, dirbusį literatūrinės dalies vedėju, dailininkę Dalią Mataitienę, kompozitorių Osvaldą Balakauską, dailininką Vytautą Kalinauską ir kitus.
Iš Kauno atvykusi Olita Dautartaitė dėkojo už turėtą galimybę dirbti kartu su režisiere bei mintimis grįžo į 1975 metus. Anot O. Dautartaitės, 1975-aisiais ji dirbusi Kauno lėlių teatre, kai pasklido gandas, kad Šiauliuose pradėjo dirbti legendinė režisierė. „Jos kuriami spektakliai paskatino mane įsiprašyti dirbti į Šiaulių teatrą. Ji, drauge su aktoriais, scenografais, kompozitoriais, prikėlė Šiaulių teatrą iš buitinio realizmo iki metaforinio teatro. Šie 5-eri režisierės kūrybiniai metai Šiauliuose buvo žvaigždžių valanda – Šiaulių dramos teatro aktoriams – taip pat ir jai“, – sakė O. Dautartaitė.
Pasak N. Šatkauskienės, A. Ragauskaitė buvo viena intelektualiausių režisierių, kuri domėjosi teatro teorija, skirtingomis vaidybos sistemomis. Remiantis aktorės Reginos Šaltenytės, atlikusios pagrindinį Šen Te vaidmenį A. Ragauskaitės paskutiniame režisuotame spektaklyje Klaipėdos dramos teatre pagal Bertoldo Brechto pjesę „Gerasis žmogus iš Sezuano“ liudijimu, režisūroje Ragauskaitė buvo matematikė, tiksliai žinojusi, ko reikalauti iš aktorių ir visos kūrybinės komandos.
Prisiminimais apie itin daug teatrui jėgų atidavusią režisierę dalijosi dukra Elena Macevičiūtė, kuri priešingai nei mama, pasirinko akademinį kelią: „Šiaulių teatre mama pradėjo dirbti po pertraukos, tad po puikios karjeros Jaunimo teatre, teatrinę karjerą Šiauliuose pradėjo iš naujo. Ji turėjo didžiulę motyvaciją įrodyti savo potencialą. Darbas, darbas, darbas, dieną, naktį be miego, be pietų – tokia buvo A. Ragauskaitės dienotvarkė Šiauliuose. Ji buvo audra, gaisras, šėlsmas, ji išdegindavo viską aplinkui. Per 5 metus ji palikdavo tuščią plynę, o žmonės neretai su ja nespėdavo, nebepakeldavo tempo, atsakomybės ir šlovės naštos. Ji eidavo toliau, į kitą teatrą ir vėl ten ūždavo ir siausdavo viską deginančiu gaisru. Tai buvo jos laimė ir nelaimė kitiems. Kai ji išeidavo, visi atsikvėpdavo: baigėsi šitas gaisras. O paskui pasidaro nuobodu: o kur dingo Ragauskaitė, kodėl jos nebėra?“
Šis dėsningumas būdingas visiems dideliems menininkams. „Ji buvo kūrybinė asmenybė, sugebėjusi suburti kolektyvą ir jį pajungti kūrybai“, – teigė Elena Macevičiūtė.
N. Šatkauskienė vakarą užbaigė A. Ragauskaitės žodžiais, į kuriuos verta įsiklausyti ir šiandien: „Visos kalbos apie mūsų profesijos techniką yra nieko vertos, jei mes ja naudodamiesi neturime ką pasakyti apie žmogų. Tai pati giliausia ir svarbiausia mūsų profesijos prasmė, dėl kurios verta gyvenimą nugyventi teatre“.
VŠDT informacija
