Ilgi gyvavimo metai ir sėkmė kolektyvą lydi todėl, kad nuo pat pradžių Kaunui ir jame gyvenantiems žmonėms reikėjo šito Teatro, iki šiandien sugebėjusio išlaikyti solidaus repertuaro politiką.
Dar 1983 metais, kai išėjau iš Klaipėdos dramos teatro, supratau, jog teatrui reikalingos reformos, kad reikalingas kitoks požiūris į šią instituciją. Teatras negali būti ramybės uostas. Teatras – neramių žmonių įstaiga.
Kalbant apie scenos menų kelią per 20 metų neteisinga būtų pamiršti tą teatrą, kuris būdavo tarsi už „pagrindinio“, tradicinio teatro ir jo suvokimo ribų – mes jį anuomet vadindavome avangardiniu, undergoundiniu. Bet jis, tiesiogiai ar ne, veikė ir mūsų garsiųjų režisierių estetiką.
„Miraklio“ publika buvo itin marga – nuo ezoterika, mitologija, nekomerciniais menais besidominčiųjų iki šiaip užklydusių žiopsotojų, Užupio keistuolių, kurių tais laikais netrūko.
Nesu įpratęs prie kabinetų. OKT visi dirbome viename kambaryje ir daug laiko praleisdavau įvykių vietose: dekoracijų dirbtuvėse, repeticijose, gaminant reklamą, gastrolėse. Daug ką darydavau pats. Todėl vienam nejauku tokiame dideliame kabinete. Gal jį užleisti repeticijoms?
Ramygalos gatvėje esantis namas dar Panevėžio dramos teatro klestėjimo laikais buvo vadinamas aktorių namu. Čia gyveno kelios teatralų šeimos. Nenuostabu, kad šiame name vyko ne vieno legendinio spektaklio aptarimai, aktorių vakarėliai.
„Atrandu savyje poetinių, lyrinių klodų… Mano miuziklas – tai autobiografinis miuziklas apie mane, mano vaikystę, mano gyvenimą ir mano pasaulio suvokimą tada ir dabar“, – teigia Dominykas.
Lietuvos operos ar estrados solistas, kompozitorius ar muzikantas, rašytojas ar paskaitininkas, užsienyje gavęs bent litą honoraro, grįžęs namo turės gerai pagalvoti, ar jam verta tėvynėje papildomai uždarbiauti.
Įdomų pokalbį žadą ir autoritetingą operos žurnalą „Dar Opernwelt“ atstovaujantis kritikas Borisas Kehrmannas, pasišovęs palyginti LNOBT ir kitų Baltijos kraštų, taip pat ir Vokietijos operos teatrų repertuaro tendencijas plačiame europiniame kontekste.