Šiemet prie LMTA vaidybos kursų prisijungė ir Vilniaus kolegijos Menų fakulteto Pramoginio scenos meno specialybės studentai, per šešias festivalio dienas bus pristatyti aštuoni spektakliai.

Šįmet „Auksiniai scenos kryžiai” apėjo šokėjus ir choreografus. Ką tai reiškia jiems kaip atskiriems menininkams ir kaip šokio bendrijai. Ir apskritai – ką reiškia apdovanojimai?

Režisierius Gintas Žilys buvo reta išimtis Lietuvos padangėje – puikiai sugebėjęs derinti kūrėjo ir vadovo savybes, rašoma Kauno valstybinio muzikinio teatro nekrologe.

Į akis šiemet krito šiokia dramaturginės medžiagos monotonija ir spektaklių minimalistiniai pavadinimai: „Emigrantai“, „Moderatoriai“, „Pasikėsinimai“, „Fundamentalistai“…

Mane žavi Duras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą.

„Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, niekas pabandomas sureikšminti. Juk aš žinau, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, kaip ten yra.”

„Buvo iš ko tada pasišaipyt, – šneka spektaklio režisierius Vitalijus Mazūras. – Kai atėjo premjeros vertinti Kultūros ministerijos ir teatro direkcijos atstovai, sako, prieš ką tas spektaklis? Prieš nieką…”

Ispanijoje vykstančio festivalio jubiliejui pastatytoje operoje ansamblis „bandArt“ stovi, juda ar net šoka scenoje be jokio dirigento. Jų judesiai surežisuoti ant milžiniškos video projekcijos, vaizduojančios Orfėjo lyrą.

Tai šiuolaikinio didmiesčio „Šecherezados pasakos“. Vaizdų, garsų ir pojūčių pasaulis pasiglemžia žiūrovų vaizduotę ir gena ją painiais sapnų labirintais, besirangančiais tai po daugiaaukščio namo koridorius.