Puškino romano „Eugenijus Oneginas“ veiksmas, patekęs į bohemiečių rankas, iš XIX a. pradžios persikels į praėjusio amžiaus pabaigą – 1970-ųjų metų sovietinių laikų Rusijos provinciją ir 1980-ųjų metų Niujorko modernų pasaulį.

Šiame spektaklyje rasite komediją, kilusią iš paties gyvenimo, ir aktorius – gyvus, besilinksminančius taip, lyg visas jų gyvenimas turėtų vieną tikslą – pakilti į sceną ir suvaidinti žmogų.

„15 aktorių, kurie per tris valandas šėlioja, šokinėja, vartosi, kuria tikrą chaosą ir vulkaniškus fokusus. 15 tikrų lyno akrobatų“, – apie stebuklais pripildytą spektaklį rašė prancūzų spauda.

Daugelyje matytų „Madam Baterflai“ pastatymų tas „japoniškumas“ būdavo daugiau iliustratyvus, „butaforinis“. Šiame spektaklyje nuo pirmos minutės viskas be galo natūralu: ta rytietės moters eigastis, elgesys, laikysena, tie atsiklaupimai, nusilenkimai, rankų laikymas.

Šįmet Vilniaus žiūrovams planuojama pristatyti tris Rusijos spektaklius festivalyje „Auksinė kaukė Lietuvoje“. Savo ruožtu Lietuvos rusų dramos teatras kviečiamas gastrolių į Izraelį, Ukrainą, Baltarusiją, Lenkiją.

Filmuoti buvo mano hobis. 1970 metais prie Kino mėgėjų draugijos prisiglaudžiau, jie man paskolino kamerą. Paskui teatras pamatė, kad aš dirbu rimtai, – nupirko man kamerą „Krasnogorsk”. Taip ir filmavau kaip Jonas Mekas.

Nesiliaujant kalboms apie regionui pragaištingą kultūros centralizaciją, apmaudžią emigraciją arba graudžią provincijos dalią, Klaipėda ir toliau išlieka traukos centru iškiliems šalies meno žmonėms.

2010 metų pabaigoje Meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų kompiuterizuotoje informacinėje sistemoje buvo įregistruota 3815 meno kūrėjų. Anot Kultūros ministerijos, iš jų apie 70 proc. yra darbingo amžiaus.

Šiuolaikinio šokio ir videomeno priemonėmis gilinamasi į pirmapradę Šviesos ir Tamsos prigimtį. Užuomina apie pagrindinę šio spektaklio idėją žiūrovui pateikiama videoprojekcijomis.