Šį rudenį Menų spaustuvės scenoje – choreografiniai debiutai, pirmasis Lietuvoje video spektaklis vaikams ir kino režisieriaus teatro projektas.
Pjesė yra apie populizmą, apie žmogų, kuriuo pasinaudojo aplinkiniai, įtikinę nusižudyti visuomenės labui. Bet ar tai turi prasmę? Juk Semionas nori tiesiog tyliai, ramiai gyventi.
Net meilė ir motinai, ir moteriai eina su satanizmu, kol archajiško kaimo idilė per „velykinę nuodėmę” sudraskoma velniškų aistrų. Žiūrovų salė nuščiūva, stebėdama scenoje šią „patinų tragediją, kuri Puzionis visai netikėtai sujaudino ir jų vardą plačiai išgarsino”…
Klaipėdos dramos teatre bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre per metus dalis aktorių ir solistų žiūrovams pasirodė tik vieną kartą, kiti – taip pat tik kartą per tris mėnesius.
Spektaklio pagrindu tapo Hanso Kristiano Anderseno pasaka „Bjaurusis ančiukas“, kurio vaizduojamų veikėjų santykiai – lyg šių dienų vaikų ir paauglių santykių atspindys.
„Atsisakius neterminuotų darbo sutarčių teatruose bei juos pavertus viešosiomis įstaigomis, aktoriai netektų socialinių garantijų, o patys teatrai taptų komercinėmis įstaigomis“, – teigia teatralai.
„Čechovas – blogas dramaturgas, jis tik š… mala. Shakespeare‘as – dar baisiau“, – viename interviu rėžė Pavelas Priažko. Išaukštintas Rusijoje, tačiau beveik nepastebėtas savo Baltarusijoje menininkas abejingų nepalieka.
„Man pačiam įdomu žiūrėti spektaklį ne teatro erdvėje, nes čia aplinka nemeluoja, teatre įprasti dalykai atrodo visiškai kitaip“, – teigia Artūras Areima.
Kadangi esame jauni, dalyvaujame visur, kur galime, galvojome, kad šovėme į orą. Tas įvertinimas jaunam teatrui reiškia labai daug. Tai, ko gero, yra žinutė visiems jauniems žmonėms.
