„Jos kelias – nuo Sibiro tremtinės iki vienos ryškiausių Lietuvos operos žvaigždžių“, – apie Nijolę Ambrazaitytę rašė muzikologas Jonas Bruveris.

Būtų keista, jeigu menininkai nesirūpintų socialine tikrove. Aš, visų pirma, esu pilietė. Kiekvienas žmogus turi prisiimti tam tikrą atsakomybę.

Žurnalo autoriai į kelionės temą pažvelgė kūrybingai ir, jungdami šiandienę tikrovę su istoriniu palikimu, leidosi braižyti savus minčių ir judėjimo laiku bei erdve žemėlapius.

Antrą kartą vienoje didžiausių scenos menų mugių pasaulyje dalyvavusi lietuvių delegacija ją vadina itin sėkminga: buvo pristatytas Lietuvos šokis, užmegzta naujų kontaktų ir projektų idėjų, išvystyta naujų.

Kiekvieno auditorijos atstovo potyris jų spektakliuose – unikalus, kaip ir aktorių santykis su kiekvienu dalyvaujančiu žmogumi.

Jiems svarbu būti pastebėtiems, pripažintiems, reikalingiems. Gera publikos reakcija pakylėja neįgaliuosius, kurie nemažai laiko gyvena uždarą gyvenimą.

Ji sukūrė apie 70 vaidmenų. 1966 m. su vyru dailininku Albertu Stepanka įkūrė lėlių teatrą, buvo jo režisierė.

„Lėlė“ surengė nemokamas geriausių savo spektaklių peržiūras Antavilių senelių namų gyventojams bei pabėgėliams iš Sirijos.

Dramaturgijos konkursų dalyviams norėtųsi palinkėti būtent drąsos, netgi kūrybinio įžūlumo ar akiplėšiškumo, nes atsargumas kūryboje vargu gali padėti sukurti ką nors ryškaus.