Astrovas ištaria „Finita la commedia“ – pjesėje nesančius žodžius! – ir nusišauna. Jelena Andrejevna šoka prie jo – „Brangusis, vienintelis mano!“ – ir apkabina, lyg bando atgaivinti. Visiems apstulbusiems Astrovas rodo špygą. Scena, Jaunimo teatro repeticijose gimusi tiesiog iš nieko, iš oro, iš bendro buvimo. Ją vėliau susėdę bandė savaip pagrįsti ir logiškai išprotauti, vėliau net atsilaikyti prieš Maskvos kritikų puolimus, kad „tai ne Čechovas!“. Bet motyvacijos vėliau, o išsyk buvo aišku – scena „eina“, veikia! Astrovas, po to pasakojo Kostas Smoriginas, sugalvoja tokią kiaulystę, „svinstvą“ – jis norėjo galutinai įsitikinti, ar profesorienė jį myli, ir imituoja savižudybę. Nors ir taip prisiimitavęs visa ko toje meilės kalnų ir nuokalnių dramoje, Nekrošiaus „Dėdėje Vanioje“.
Bet ta scena, šiandien pagalvoju, viena iš įsimintiniausių pačiame gražiausiame man Nekrošiaus spektaklyje, gimusi iš intuityvaus jausmo, o tik vėliau bandyta pateisinti – iš gyvenimo perkeltas mūsų kartos, gal kelių kartų bruožas: prisidirbus dar labiau prisidirbti, kad pirmą kiaulystę uždengtum kita ir gal kažkaip išplauksi. Neišplaukei. Nieko, tokių fiestų bus tiek ir tiek, kaip ir pakilimų, šlovės ir džiaugsmo akimirkų.
Rašyti apie Kosto Smorigino vaidmenis – tai rašyti apie savo jaunystę ir jos teikiamus potyrius, apie personažo jausmus, kurie sukimba su tavo vidine būsena – nors iš tiesų aktorius ją jau sureguliavo mesdamas salėn pirmą repliką. Atgaivinti žvilgsnį į sceną ir prisiminti neprilygstamą artistiškumą, kuris azarto akimirką gali velniaižin kur nuvesti, net rizikuoti išsviesti iš režisūrinės trajektorijos, kaip kad polėkis ir šėlsmas išmeta iš reglamentuotos tvarkos (o ją pažeisti taip pat buvo azarto, tegul ir labai privačioje erdvėje). Stebėti, kaip mažas jautrus žmogus – tas Kosto čapliniškas idealas – tampa artimu ir tau svarbiu, nes niekad neužauga iki didelio: net ir Makbetas lieka smiltele, žaislu dievų rankose, tai tik galva karščiuoja nuo įpūstų didybės siekių. Ir chamiška Nosis, t. y. penis, nėra pavojingas, jei pastatai laiku į vietą. Bet – nuo pat Bebenčiuko! – tai triksteris, nuolatos šėliojantis ir bandantis tvarkingųjų kantrybę. Spėju, auksinę, kokia turėjo apsišarvuoti Dalia Tamulevičiūtė, kokią turėjo Kosto namiškiai.
Astrovo paskutinė scena taip pat teatriška – apsigobęs šerno kailiu jis grįžta į savo urvą po Sonios kėde. Sonia rauda, bet ta žmogiškoji komedija nesibaigia, kol gyvi prisimenantys ir besidalijantys, nes buvo apdovanoti artistiško azarto galia ir čia pat išnykstančiu grožiu.
Kostas Smoriginas (1953–2025)
Spalio 29-ąją, eidamas 73-iuosius metus, mirė teatro ir kino aktorius, režisierius, muzikantas Kostas Smoriginas.
Menininkas gimė 1953 m. balandžio 22 d., Kaune. Kostas Smoriginas 1975 m. baigė Lietuvos konservatoriją (vadovai – Vytautas Čibiras, Dalia Tamulevičiūtė, Irena Bučienė).
Reikšmingiausius vaidmenis sukūrė režisierių Dalios Tamulevičiūtės (Bebenčiukas ir Avinas – spektaklyje „Bebenčiukas“, pagal Kostą Kubilinską, 1975; Kaminskas spektaklis „Škac, mirtie, visados škac“ pagal Saulių Šaltenį, 1976) ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose (Jis – spektaklyje „Kvadratas“ pagal Valentinos Jelisejevos apysaką, 1980; Romeo – Kęstučio Antanėlio roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982; Astrovas – spektaklyje „Dėdė Vania“, Antono Čechovo drama, 1986; Nosis – spektaklyje „Nosis“ pagal Nikolajų Gogolį, 1991; Čebutykinas – spektaklyje „Trys seserys“, A. Čechovo drama, 1995; Makbetas – spektaklyje „Makbetas“, Williamo Shakespeareʼo drama, 1999; už pastarąjį vaidmenis apdovanotas „Kristoforu“). Sukūrė įsimintinų vaidmenų Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ir kitų režisierių spektakliuose.
Aktorius sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų kine. Kostas Smoriginas režisavo daugiau kaip dešimt spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, kai kuriuose savo režisuotuose spektakliuose vaidino pats. Sukūrė dainų, koncertavo solo kaip bardas ir su grupe „Aktorių trio“.
2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline premija; 2007-aisiais įvertintas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Atsisveikinimas
Šv. Mišios už Kostą Smoriginą bus aukojamos spalio 31 d., 12 val., sostinės Bernardinų bažnyčioje, Trijų karalių koplyčioje.
Į atsisveikinimą su aktoriumi žmonės kviečiami lapkričio 1-ąją (15–21 val.) ir lapkričio 2-ąją (10–13 val.), Valstybiniame jaunimo teatre (Arklių g. 5, Vilnius).
13 val. Kostas Smoriginas bus išlydėtas į paskutiniąją kelionę.
14 val. amžinojo poilsio jis atguls Menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse.
MF parengta informacija pagal vle.lt
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
