Už 2025-uosius metus teiktų „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija apkarto dar neprasidėjusi. Nemaža dalis teatro bendruomenės, išvydusi pakvietimus į renginį lydėjusius aprangos nurodymus, mažų mažiausiai kilstelėjo antakį. Dresscode (liet. „aprangos kodas“) – dažnai neatsiejama ypatingai svarbių apdovanojimų renginio dalis, tačiau šiandien griežtai skirstyti aprangą į kelnes ir sukneles / vyrišką ir moterišką, pastarajai suteikiant keturis kartus daugiau pasiūlymų ir pageidavimų... tiesiog prastas tonas. Galbūt su kitų veiklos sričių užsakovais įpratusi dirbti renginių organizavimo agentūra „Rekūrai“ ir režisierius Aurimas Kamantauskas kiek per drąsiai prieš teatralų akis ėmėsi žaisti savąjį teatralizuotą eventʼą.
Čia reikėtų pabrėžti, kad negalima nuneigti agentūros ir jos darbuotojų įgūdžių kurti sklandų (kol nesiožiuoja technika) renginį. Valstybiniame Jaunimo teatre vykusioje ceremonijoje scenografija konceptualiai atkartojo rudenį pradėjusias vilnyti Kultūros protesto bangas. Pasitelkus šokio teatro trupę „Aura“ ir choreografę Birutę Letukaitę buvo sukurti vienos stilistikos judesio epizodai, sujungę ceremoniją, bei subtiliai įkomponuoti keli muzikiniai pasirodymai. Tiesa, prisiminkime, jog Kultūros ministerija ne taip jau seniai padidino nominacijų skaičių iki dvidešimties, o tai labai puikiai padeda paspartinti ceremonijos tempą, norint sutilpti į limituotą eterio laiką.
Atskira ir iš tiesų nuoširdžia renginio dramaturgine linija tą vakarą tapo dėmesys Jaunimo teatro aktoriams. Daugelį jų buvo galima išvysti ant scenos vedėjų ar skelbiančiųjų laimėtojus pareigose. Kai kada buvo justi net pagirtinai atrastas ryšys tarp laureatą skelbiančiojo ir nominacijos. Vienas tokių pavyzdžių – baleto šokėjui apdovanojimą teikusi aktorė Paulina Taujanskaitė, „savąjį kryžių“ atsiėmusi už vaidmenį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ (2020), kur pačiai teko šokti ant puantų. Deja, graži akimirka buvo skubiai sugadinta režisieriaus sumanyto padorumo briauna balansuojančio juokelio apie tariamą kolegos aktoriaus sujaudintą žvilgsnį į Paulinos keltį. Viena vertus – humoras neva nekaltas, kita vertus – artimas jau minėto spektaklio turiniui, o trečia – kviečia pripažinti, kad jau neberodomo kūrinio temos vis dar yra aktualios.
Dabar jau būtų galima piktintis, kad reaguoju „per jautriai“, bet šis vienas epizodas tebuvo dalis pernelyg dažnai kartotų neskanių juokelių, dažniausiai apie moteris („nesvarbu, ką kalbame, svarbu gražiai atrodome“), pinigus (vienu metu iš laureatui paskelbti skirto voko net buvo ištrauktas banknotas – „kyšis“?) ir, žinoma, būtinai prisireikė paaugliškai pasijuokti iš nuogumo scenoje... Stebint įvairius Lietuvos apdovanojimus, tokios pastangos juokauti labiausiai apnuogina organizatorių įkvėpimo šaltinius. Labai greitai suprantame, kad norima būti „oskarais“ ir „gaubliais“, bet pamirštame, jog jų vedėjai dažniausiai yra profesionalūs komikai, tokiems renginiams suburiantys grupę rašytojų, preciziškai atrenkančių ir meistriškai sukomponuojančių stand-upʼinius juokelius. Šį kartą galbūt būtų buvę pakankama pradėti nuo bent vieno atskirai su scenarijumi profesionaliai dirbančio žmogaus, jaučiančio bendrą teatrinio lauko kontekstą.
Vis dėlto prastas humoras – dažnas tokių ceremonijų svečias: publika prie jo pripratusi, o ir besikeičianti vakaro vedėjų gausa vis leisdavo pamiršti ir iš naujo atrasti siūlomas temas. Tikiu, kad teatralų nenustebinęs scenos rato panaudojimas besukiojant scenografijai pasirinktą sportinę rampą, primenančią jūros bangą, bėgant laikui įspūdžio nebedarė ir kitiems žiūrovams. Tiesa, žvelgiant konceptualiai, ši banga, kaip praėjusių metų įvykių epicentras, tokia buvo išlaikyta ir visos ceremonijos metu, nepersistengiant ieškoti perteklinių sprendimų. Įdomiau skambėjo aštuntojo dešimtmečio fantastinius filmukus priminusi garso vinjetė nominacijoms skelbti, bet ir prie jos greitai buvo galima priprasti. Panašiai taip, kaip atlaidžiai norėjosi žvelgti į patoso pripildytą ceremonijos pradžios monologą, skaudžiau paveikusį vieno naujienų portalo žurnalistą.
Kaip ir renginyje, taip ir šiame tekste iš tiesų dar ir dar kartą norisi grįžti prie Jaunimo teatro aktorių trupės, ceremonijoje pasirodžiusios įvairiausiais rakursais. Jei ne prie vedėjų mikrofonų, tuomet juos galėjome išvysti keliuose lengvai naiviuose teatralizuotuose intarpuose, kurių scenarijaus skyles savuoju meistriškumu užkaišyti bandė daugelis. Šiltas trupės plėtotas pasakojimas apie įspūdingą, šalies teatro istorijai svarbią jų profesinių namų praeitį užliejo savo nostalgiška banga. Gražiu atspindžiu tapo ir in memoriam pratęsęs Kostų Smoriginų „duetas“ – sujungęs ten ir čia.
Jauniausiosios Valstybinio jaunimo teatro kartos atstovai – aktoriai Matas Dirginčius ir Karolis Kasperavičius – taikliau tvarkėsi su scenarijaus užduotimis, o ir humoras čia kai kur įgavo saviironijos atspalvio bei pagaliau galėjo pasiekti bendrystę su savuoju adresatu. Puikiai sekėsi ir Ingai Juškevičiūtei, apdovanotai Pradedančiojo menininko nominacijoje už Hedvigos vaidmenį spektaklyje „Laukinė antis“ (Valstybinis jaunimo teatras, 2025). Atrodo, kad visa iki ceremonijos virusi sumaištis dėl to, kad šis spektaklis nebuvo įtrauktas į kitas nominacijas, nebuvo paminėti kiti aktoriai, galėjo taip gražiai baigtis per pačios trupės ypatingą vakarą sukurtą šventę ir simbolišką jaunos aktorės laimėtą prizą, kaip ateinančios Jaunimo kartos ženklą.
Taip neatrodė šio teatro direktoriui, nesuvaldžiusiam „takto“, kai teikė premiją scenografui Jonui Arčikauskui už viso gyvenimo nuopelnus. Čia šventę organizavusio teatro direktorius visiems priminė nenominuotus „Laukinės anties“ aktorius ir stengėsi savo teikiamo apdovanojimo svarba užgožti būsimą – „jau prarastą“ – Metų režisieriaus apdovanojimą...
Ir čia jau norisi sustoti bei šiek tiek atsitraukti. Labai suprantama ir nieko nuostabaus, kad apdovanojimai mums visiems yra svarbūs, kaip ir pati Teatro dienos šventė. Tokiu metu dažnai pernelyg norisi, o kartais tiesiog nejučia „pametamos galvos“, susitelkti į labai konkrečią akimirką, labai aiškų interesą. Vis dėlto, laikai keičiasi ir šiandien nevertėtų pamesti platesnio konteksto.
Be kelių jautrių ar taiklia šypsena palydėtų pilietiškų, politikams adresuotų kalbų ar frazių (ačiū!), Kultūros protesto bangos teliko gražiu renginio pradžios ir pabaigos rėmeliu, lyg jau nuveiktu darbu. Atrodo, vakar kalbėjome apie artumą su žiūrovu, bet šiandien nusisamdome agentūrą, vėl ir vėl kuriančią „išskirtines transliacijas“ nuo raudonojo kilimo ar iš teatro fojė, o pranešimuose spaudai vėl žiba žodis „elitas“. Scenoje leidžiamės neatsakingai juokauti apie pinigus ir patys teigiame teatrinį eskapizmą.
Taip ir ima atrodyti, kad viskas tiesiog vyksta toliau, gyvename gerai, tik nepatinka ta iš kažkur išlindusi ChatGPT sukonstruota ministrė. Gerai žinome, jog taip nėra. O yra netgi taip negerai, kad jau apskritai nebeturime teisės to pamiršti, ir ypač – negalime pamiršti garsiai kalbėti apie tai, kokioje situacijoje esame šiandien. Ceremonijos metu daug kalbėta apie bendruomenę ir bendrystę – matyt, reikėtų nepamiršti ir to, kad kiekvienas kartu esame ir jos variklis, turintis ją įgalinti rūpintis ne tik dėl (n)esamų nominacijų, bet ir mūsų laisvės klausimais.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
