2025-ųjų ruduo Lietuvos teatre prasidėjo ne vien premjeromis, o savotišku tonacijos pokyčiu. Atrodo, kad skirtinguose miestuose, skirtingose scenose kūrėjai ieškojo ne tik naujų formų, bet ir naujo kalbėjimo būdo – intymesnio, rizikingesnio, sąmoningai atsisakančio patogios reprezentacijos.
Rugsėjo 12–14 dienomis Klaipėdos dramos teatre pristatyta Lauros Kutkaitės režisuota „Milena“ tapo viena subtiliausių rudens premjerų. Įkvėpta Franzo Kafkos ir Milenos Jesenskos susirašinėjimo, režisierė pasirinko ne biografinės dramos kelią, o laiško kaip teatro formos tyrimą. Čia „Milena“ veikia lyg atverta korespondencijos knyga, kurioje žiūrovas tampa trečiuoju – nebyliu – adresatu. Čia svarbus ne faktinis santykis tarp Kafkos ir Jesenskos, o kalbėjimo neįmanomybė, vėlavimas, neatitikimas. Suradusi tvirtą dramaturginį atspirties tašką, Kutkaitės režisūra subtiliai balansuoja tarp teksto ir sceninio buvimo. Rodos, jog „Milena“ kur kas labiau kalba apie teatro gebėjimą išgirsti tylą, ne tik dramatizuoti konfliktą. Tai spektaklis apie atstumą – tarp žmonių, tarp laikų, tarp žodžio ir kūno.
Vos keliomis dienomis anksčiau, rugsėjo 6–7 dienomis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras Didžiojoje salėje atidarė sezoną Eglės Švedkauskaitės spektakliu vaikams „Ronja plėšiko duktė“. Švedkauskaitės interpretacijoje Ronja nėra tik maištinga plėšiko duktė – ji tampa etinio pasirinkimo figūra. Spektaklis kalba apie lojalumą, ribas ir savarankiškumą pasaulyje, kuriame suaugusiųjų konfliktai neišvengiamai paliečia vaikus. Vizualiai dinamiškas, fiziškai aktyvus pastatymas kartu išlaikė jautrumą, rodydamas, jog teatras nori kalbėti su įvairiomis auditorijomis, tačiau ne paprastindamas turinį, o pasitikėdamas žiūrovo gebėjimu mąstyti.
Spalio 24–25 dienomis, Vilniaus senajame teatre pristatyta šiuolaikinė opera „Jūratė“, rodyta 9-ojo NOA festivalio programoje („Operomanijos“ ir Vilniaus senojo teatro koprodukcija), pasiūlė nacionalinio mito dekonstrukciją. Spektaklis rėmėsi M. K. Čiurlionio idėjomis, laiškais, eskizais, tačiau veikė kaip meninis tyrimas: muzikiniai sluoksniai, fragmentiški tekstai, vizualinės projekcijos kūrė atminties koliažą. Jūratė čia yra ne personažas, o kultūrinis simbolis, išardomas ir vėl surenkamas šiuolaikinėje estetikoje. Ar galime kalbėti apie mitą be nostalgijos? Ar įmanoma išlaikyti nacionalinę temą, bet atsisakyti folklorinės reprezentacijos? NOA platforma, tradiciškai atvira eksperimentui, leido šiai premjerai tapti ne reprezentaciniu aktu, o veikiau tyrimu.
Lapkričio 28–30 dienomis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Lietuviškos Vėlinės“ (pagal Adomo Mickevičiaus epinę poemą) premjera ir tapo vienu svarbiausių sezono pastatymų. Lenkų režisierius Jakubas Skrzywanekas pasiūlė ne tradicinę literatūros adaptaciją, o interpretacijų projektą – ritualą, kuriame susikerta istorija, politika ir šiandienos tapatybės klausimai. Čia ritualas ne dekoratyvus, o funkcionuojantis – žiūrovas tampa liudininku ir dalyviu. Mickevičiaus tekstas ištraukiamas iš mokyklinio kanono ir perkeliamas į gyvą, kartais net provokuojantį kontekstą. „Vėlinės“ šiuokart prabilo apie atmintį ne kaip sustingusį paveldą, o kaip nuolat perrašomą patirtį.
Dar vienas įdomus sezono balsas – Linos Lapelytės spektaklio „Kosminiai namai“ kelionė – lietuviškoji premjera Vilniuje. Nors spektaklis sukurtas ne Lietuvoje, o Varšuvos scenai, jo rodymas mūsų sostinėje atkreipė dėmesį kaip svarbus slenkstinis reiškinys, jungiantis performatyvųjį teatrą, miesto erdvės transformaciją ir žiūrovo patirtį. „Kosminiai namai“ – tai erdvinis ir audiovizualinis pasakojimas, kuriame architektūriniai elementai tampa aktoriais, o žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir patirti performatyvią aplinką lyg kosminę laboratoriją. Gastrolės Vilniuje nebuvo tik dar vienas kūrinio rodymas – jos veikė kaip miesto ir teatro dialogas: spektaklis keitė įprastą santykį su scena, kviesdamas žiūrovą ne „sėdėti prieš“, o „būti viduje“.
Peržengdami tradicinės dramos ribas, tokie kūriniai kviečia permąstyti teatro kaip bendruomenės erdvės potencialą. „Kosminiai namai“ ne tik papildė repertuarą, bet ir reagavo į miestą kaip performatyvų lauką – čia teatras nebebuvo uždaroje salėje, o įsiliejo į miesto ritmus ir struktūras.
Iš šio sezono premjerų išsiskyrė ir lapkritį pirmą kartą parodytas Adomo Juškos spektaklis „Menka detalė“ (Valstybinis jaunimo teatras) – kūrinys, kuris savo forma ir estetika stoja ne į monumentalumo, o į preciziškos miniatiūros pusę. Jei „Kosminiai namai“ kvietė žiūrovą patirti erdvę kaip kosminę laboratoriją, tai „Menka detalė“ veikė priešingu principu: ji tapo mikropasaulio skrodimu, kuriame „maža detalė“ virsta visumos atramos tašku. Spektaklis nesikliauja didžiaisiais naratyvais, o kviečia susitelkti į nuoseklius mikroelementus – judesio atkarpas, garsų lauką, kvėpavimo ritmo variacijas, akių kontaktą ir tylą.
Juškos „Menka detalė“ stipriai rezonuoja su sezono bendru „judesiu“ – įtemptu dialogu tarp žodžio ir kūno, tarp reprezentacijos ir patirties. Čia kūnas nėra tik naratyvinės funkcijos nešėjas, bet tapo percepcijos įrankiu, kviečiančiu žiūrovą būti ne stebėtoju, o kartu su kūriniu atverti naujus suvokimo lauko sluoksnius.
Svarbiu sezono socialinės tematikos akcentu tapo „Spektras“ (režisierius Justas Tertelis, teatras „Atviras ratas“; rodytas „Menų spaustuvėje“). Šis spektaklis pratęsia teatro kryptį dirbti su autobiografine, dokumentine ir bendruomenine medžiaga, tačiau kartu žengia į itin jautrią temą – autizmo spektro ir neuroįvairovės patirtis. „Spektras“ nėra vien informatyvus ar edukacinis projektas: spektaklis veikia kaip bandymas sceną paversti dialogo erdve, kurioje skirtingos patirtys gali būti ne paaiškinamos, o išgirstos. Čia svarbus pats buvimas kartu – aktoriai, istorijos ir žiūrovai kuria atmosferą, kurioje teatras tampa ne reprezentacijos, o empatijos praktika. Tokia kryptis rodo ir platesnį Lietuvos teatro posūkį – nuo vien tik estetinių formų paieškų prie socialiai angažuoto teatro, kuris reflektuoja visuomenės įvairovę ir jautrumą kitoniškumui.
Visai kitokį energijos lauką į sezoną įnešė miuziklas „Hedwig and the Angry Inch“, režisuotas Augusto Gornatkevičiaus (rodytas „Menų spaustuvėje“). Šis kultinis Johno Camerono Mitchello ir Stepheno Trasko kūrinys, ilgainiui tapęs queer kultūros simboliu, Lietuvos scenoje įgavo savitą tonaciją – tarp glamroko koncerto ir autobiografinio monologo. Spektaklis pasakoja apie dainininkę Hedwig (čia įkūnytą aktoriaus Dominyko Vaitiekūno), kurios gyvenimo istorija persmelkta identiteto, migracijos, lyties ir meilės temų. Gornatkevičiaus pastatyme ši istorija skamba kaip intensyvus sceninis išpažinimas: muzika čia tampa ne pramogos elementu, o dramatiška vidinės kovos forma. Miuziklas balansuoja tarp popkultūros energijos ir egzistencinio teatro – tarp koncerto ir išpažinties, tarp ironijos ir pažeidžiamumo.
Šiame kontekste norisi paminėti ir „Sirenų“ lietuviškoje programoje pristatytą Dominyko Vaitiekūno „Mes taip nesitarėm“ (tai muzikinis-socialinis projektas, kuriame muzika tampa tiltu tarp girdinčiųjų ir kurčiųjų bendruomenių). Šis darbas, balansavęs tarp autobiografinio performanso, koncerto ir stand-up formos, išsiskyrė atviru, vėlgi beveik asmeniniu tonu. Vaitiekūnas scenoje kuria erdvę, kurioje humoras, ironija ir asmeninė patirtis nuolat persidengia – kalbama apie kūrėjo trapumą, viešumo ir intymumo ribas, apie kurčiuosius, kurie scenoje skleidžiasi per ritmą, judesį, vienas kito pajautą. „Mes taip nesitarėm“ veikia kaip savotiškas kontrapunktas didesnių formų spektakliams: tai nedidelės apimties, tačiau labai artimas susitikimas su žiūrovu, kur teatras atsisako sudėtingos sceninės mašinerijos ir pasikliauja vienu svarbiausiu dalyku – gyvu, pažeidžiamu žmogaus buvimu scenoje (spektaklis įtraukė kurčiuosius aktorius megėjus, kurie dalijasi savo istorijomis ne tik gestų kalba, bet ir pačiais savimi). Tokie darbai primena, kad šiuolaikiniame teatre vis svarbesnis tampa pats kūrėjas, kuris scenoje kalba savo balsu ir rizikuoja būti išgirstas be apsauginių fikcijos sluoksnių.
Gruodžio 4 dieną, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristatė baleto „Kopelija“ premjerą, skirtą Lietuvos baleto 100-mečiui. „Kopelija“ – istorija apie dirbtinę lėlę ir žmogaus iliuziją – netikėtai rezonavo su šiuolaikinėmis temomis apie mechaninį kūną, technologinį žvilgsnį ir autentiškumo paieškas. Choreografo Martyno Rimeikio mechanizuotas spektaklis, regis, veikė ir autorefleksyviai: baletas, kaip disciplina ir tradicija, žvelgia į save ir klausia, kiek jis yra dar gyvas, o kiek – (su)konstruotas.
Sezono pusiaukelės pabaigą man žymi festivalio „New Baltic Dance“ programoje parodytas Olivier Dubois kūrinys „Tragédie“, tapęs vienu radikaliausių, bet ir gryniausiu scenos įvykiu. Nuogi šokėjų kūnai, monotoniška, hipnotiška choreografija, kolektyvinė energija išgrynina teatrą iki fizinio buvimo. „Tragédie“ kalba be siužeto, nes kūnas čia politiškas, pažeidžiamas, bet kartu ir monumentalus.
Šis kasmetiniame cikle jau užsivėręs trumpėjančios šviesos laikas parodė, kad teatras Lietuvoje nebėra tik pavadinimai repertuaruose. Jis tampa dialogo lauku, kuriame kiekviena premjera – tai ne tik naujas spektaklis, bet ir klausimas: kaip šiandien kalbėti apie žmogų, bendruomenę ir laiką? O beprasidedantis pavasaris atneša mums Oskaro Milašiaus vienatvę.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
