Halla Ólafsdóttir – islandų kilmės, Švedijoje gyvenanti šokėja ir choreografė, šiemet atvyksianti į „Summer Dance Intensive Vilnius“ vesti „Dieviškųjų dirbtuvių“ (The Divine Workshop). Bendravimas ir bendradarbiavimas yra pagrindiniai elementai, kurie atsispindi Hallos kūrybiniame, atlikimo ir dėstymo procesuose. „Gal tai ir klišė, bet šokyje visada vyksta bendravimas“, – svarsto ji. Pokalbio metu paaiškėja, kad Hallos šokyje telpa bendravimas ne tik su aplinka, bet ir su savo vidinėmis dalimis: roko žvaigžde, diva, kale. Apie praktikų talpumą bei jų sąsajas su dieviškumu kalbamės su kūrėja.
„Kaip šokis turi atrodyti? Ką mes leidžiame sau vadinti šokiu?“ – tai citata iš jūsų ir kūrėjos Ernos Ómarsdóttir pokalbio. Kaip atsakytumėte į šiuos klausimus dabar?
Išties mane labiau domina pats klausimas, o ne atsakymas į jį. Klausime slypi smalsus žvilgsnis į tai, kur yra šokio riba, ką apie tai, kas yra ir nėra šokis, sako tradicija. Kai aš kuriu, visada savęs klausiu, kokias tradicijas siekiu laužyti. Buvo etapas, kai kėliau sau klausimus, kodėl aš kuriu? Ar pasauliui reikia dar vieno šokio spektaklio? „Roko žvaigždės“ praktika, atsikartojanti mano kūryboje, tapo itin paranki šiai dilemai spręsti. Kaip kūrėja ir atlikėja ėmiau kreipti dėmesį į tai, kaip sukurti tokį pasirodymą, kuriame norėčiau dalyvauti. Pradėjau eksperimentuoti su įvairiais elgesio būdais scenoje. Pavyzdžiui, jei muzika užstringa, nieko tokio – leidžiu jai groti iš naujo; jei man karšta, tiesiog nusirengiu marškinėlius. Mano tikslas – ne atkartoti 90-ųjų vyriškos roko žvaigždės klišę, bet sukurti kažką naujo, derinant šį įvaizdį su šiuolaikiniu šokiu.
Papasakokite apie kitą savo praktiką, kurią pavadinote „Bitchcraft“.
Tai 2017 m. gimęs projektas, kuris įgijo tąsą, siekiant puoselėti užgimusias idėjas bei bendradarbiavimą su menininke Eliisa Erävalo. Drauge sukūrėme tris kūrinius ir surengėme keletą dirbtuvių, pasitelkusios „Bitchcraft“praktiką. Tuo metu nemažai žmonių buvo susidomėję raganavimu (witchcraft), kaip politinio judėjimo ir kolektyviškumo idėja, ir mes stipriai tuo rėmėmės. Mums buvo įdomu pažvelgti į ritualus, kaip prieigą prie šokio, kuris galiausiai atsiduria scenoje. Tokia prieiga kuria ypač stiprų bendrystės jausmą grupėje. Okultizmo tyrinėjimas padėjo mums atsiverti kūrybiškumui ir intuicijai taip, kad intuicija įgijo visai kitą reikšmę kūryboje. Ritualai – tai tarsi vaizduotės apšilimas, leidžiantis choreografijoje įterpti tai, ko kitu atveju joje nebūtų. Apšildai savo vaizduotę ir tikiesi, kad tai paveiks ir publiką.
Taip šiame procese gimė ir „kalės“ personažas. Ji garsiai šaukia, konfrontuoja, skvarbiai žvelgia. „Kalės“ personažo kūnas – sunkus, triukšmingas, užimantis daug erdvės – tiek judesiu, tiek garsu. Leidžiame žiūrovams žvelgti į mus kaip į objektus, bet žvelgiame ir atgal į publiką. Taip pat pasirodymas tampa pareiškimu, žodžio „kalė“ susigrąžinimu.
Atrodo, kad jūsų atlikime yra labai daug tikrumo ir reaguojate į situaciją.
Manau, kad aš labai daug dėmesio skiriu bendravimui su publika. Visada keliu klausimą, koks mūsų susitarimas ir kaip elgiuosi su tuo, kas iškyla tarp manęs ir žiūrovų.
Kaip žodžio „kalė“ susigrąžinimas siejasi su jūsų minėtu leidimu į jus žvelgti kaip į objektą ant scenos?
Manau, kad neįmanoma išvengti buvimo objektyvizuojamai, ypač kai esi scenoje. Kartu su menininke Amanda Apetrea daug tyrinėjame moters seksualumą, aistringumą kaip elementus, kurie priklauso mums. Taip pat dirbdama choreografe atrandu naujų būdų, kaip dirbti su šokėjais ir pakviesti juos į seksualumo temas, nenurodant, ką daryti su savo kūnu, neprimetant savo asmeninės patirties.
Regis, kad jums labai rūpi lyčių vaidmenys ir tai, kaip lyčių tema projektuojama kūno judesiais. Kiek ši tema išlieka svarbi jūsų vedamose dirbtuvėse?
Ši tema atsiskleidžia turinyje, dalyvių lytis man nėra reikšminga. Manau, kad „roko žvaigždės“ personažas yra geras pavyzdys. Aš į šią praktiką žvelgiu kaip į kostiumo pasimatavimą arba kažką artimo drago praktikai – stereotipiškų judesių tyrinėjimą. Man labai įdomu, kaip „divos“ ir „roko žvaigždės“ derinys veikia šioje objektyvizavimo temoje ir kaip, sujungdami dvi klišes, galime išgauti kažką visiškai naujo.
Kas jus labiausiai žavi mokant kitus?
Mokytojo vaidmuo yra konfliktiškas, nes tai yra galios pozicija. Bandau sukurti erdvę, kur studentai galėtų atvirai kalbėti, reflektuoti, kritikuoti. Nepaisant to, mokymas man yra įkvepianti veikla, nes galiu būti erdvėje su žmonėmis, mylinčiais šokį, įsitraukti į procesą su jų idėjomis ir kūnais.
Kaip gimė „Dieviškųjų dirbtuvių“ idėja?
Zoë Poluch, Stokholmo menų universiteto Šokio programos vadovė, paprašė sukurti šokio repertuarą antro kurso studentams. Jau sukurto darbo perstatymo idėja man nebuvo įdomi, tad Zoë pasiūlė patyrinėti mano kūrinių ir metodų archyvą drauge su studentais ir kartu sukurti naują kūrinį iš anksčiau išplėtotų praktikų. Dirbdami grupelėse ir ieškodami temos naudojome Taro kortas. Kolektyvinė jų interpretacija man atrodė labai įdomi. Tarp kortų iškilo ir dieviškumo tema, kuri ir tapo kertinė.
Dirbtuvių aprašyme suskaičiavau 33 žodžio „dieviškas“ pasikartojimus. Pats skaitymas primena dievišką mantrą. Papasakokite daugiau apie dirbtuves ir ko gali tikėtis dalyviai.
Šios dirbtuvės – mano įvairių praktikų derinys. Pastaruoju metu aš vis dažniau įtraukiu subtilius, švelnius garsus ir tyrinėju, kaip kūnas ir garsas veikia išvien. Manau, kad šokis ir dainavimas grupėje gali būti dieviška patirtis. Tad ieškau praktikų, kurios turėtų poveikį šokėjui tam, kad tas poveikis būtų juntamas ir žiūrovui. Nors nesiekiu dalyvių įvesti į transo būseną, bet pati jaučiu, kad dainavimo ir judesio praktikos turi gydomąjį poveikį. Dirbtuvėse kviesiu pasipurtyti, parėkauti, bet viską darysime per šokį, ne psichologinių problemų sprendimo tikslais. Kursime atmosferą per įvairias praktikas, kurios vienaip ar kitaip siejasi su dieviškumo idėja.
-----
Su Halla Ólafsdóttir Lietuvos šokio profesionalai galės susitikti jau rugpjūtį. „Dieviškosios dirbtuvės“, skirtos profesionaliems šokėjams, choreografams ir šokio specialybių studentams, rugpjūčio mėnesį vyks programos „Summer Dance Intensive Vilnius“ 2024 metu. Tai didžiausias edukacinis šiuolaikinio šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, rengiamas kasmet nuo 2000 m. Platesnė informacija apie Hallos Ólafsdóttir ir kitų tarptautinių lektorių seminarus pateikiama ČIA.
„Summer Dance Intensive Vilnius“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Kalbėjosi Ugnė Sasnauskaitė
Lietuvos šokio informacijos centro parengta informacija
