 |
| Broliai Žefas (Sergėjus Ivanovas) ir Žefis (Leonardas Pobedonoscevas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Jeigu aš – visai netyčia ir visai ne dėl mano kaltės – gimiau su žiurkės galva, ir net kaklas mano šeriuotas, tai kaip aš gyvensiu ir kuo gi aš būsiu žmonių pasauly?
Po Agniaus Jankevičiaus spektaklio pagal Natachos de Pontcharra pjesę manau – man nebus taip sunku, jei apie tą pasaulį pagalvosiu. Gal jo nėra.
Gal su tuo nesutiktų dramaturgė, ji iš Prancūzijos, kur aplink miestus pastatyti ištisi kvartalai tam tikriems žmonėms. Kvartalai suplanuoti taip, kad viešasis transportas iš jų vyktų tik į fabrikų pusę ir atgal, ir niekada – į miesto centrą, nes – o ko jiems ten, centre? Tie žmonės jau turi vaikų, ir anūkų, ir šie, kaip tikri prancūzai, rengia riaušes, baisūs žiurkiagalviai, degina savo kaimynų automobilius ir taip suteikia daug gražių vaizdų pasaulio televizijoms. Tai kažkoks siaubas, sako lietuvis, pažiūrėjęs žinias, ir džiaugiasi savo ramybe.
Agnius Jankevičius nuleido „Žiurkiagalvius“ ant Lietuvos žemės.
Mačiau tik du jo spektaklius. Nueisiu dar. Teatre atsirado dar vienas „nepigus“ žmogus. Neužsiima savo paties psichoterapija. Nerengia cirkų. „Išmasina“ žiūrovą – nori ne minios, o vos kelių eilių. Tiki aktoriumi ir pasirenka tokius, kurių vaidybos nereikia pastiprinti video projekcijomis ar dekoracijomis. Išlaiko tempą, kartais net per daug dėl tempo rūpindamasis, dėl to įgarsindamas spektaklį taiko kino montažo principus, naudodamas garsą. Galima diskutuoti, ar tai veikia. Gal vertėtų režisieriui pasitikėti aktoriais iki galo ir pauzes tarp scenų palikti jiems, jų balsams ir kūnams?
Juo labiau, kai scenoje pasitikėjimo verti žmonės. Inga Filipovič – ne tik pasakotoja, ji – spektaklio ženklas. Pasirinkdamas ją, sėdinčią vežimėlyje, režisierius pataiko tiesiai į dešimtuką. Algimanto Puipos filmuose neįgalus žmogus buvo egzotika, kažin koks iš Janinos Lapinskaitės filmų atėjęs slapto sielos gyvenimo simbolis. Jankevičius eina į priešingą pusę. Jis duoda ženklą, kad spektaklis bus politinis, nepaliekantis užribio.
Tėtį vaidinantis Arnoldas Jalianiauskas – vyriškumo parodija, o gal kaip prijuostė žmogui užrišta tvirtybė ir yra vyriškumo esmė. Publika nuo aktoriaus svaigsta, kartais jis – solistas, kartais – choras ant koturnų, švilpiantis vėjas ir bjaurus parduotuvės administratorius. Šiame spektaklyje jis gali mirti ir prisikelti, gerti alų ir dainuoti, kepti blynus ir advokatauti, jis gali būti bet kuo – mes tikim ir pasiduodam. Jei ne jis, gal tie žiurkiagalviai imtų ir pabėgtų pas mus nuo scenos, – kažin, ar mes to norėtume, tegul jis ten juos sulaiko, mes nieko prieš juos neturim, garsėjame tolerancija nuo senų laikų, bet, tiesą sakant, jie nėra malonūs, kaip visi nevykėliai ar imigrantai, žmonės su trijų klasių išsilavinimu ir neintelektualiais veidais, tokie mažučiai, geriau jie tegul sau gyvena savo nykius gyvenimus tyliai, tegul baigia savo proftechus ir įsidarbina kur nors, tegul nelenda į akis, savo energiją ir seksualumą teišlieja doru fiziniu darbu, galų gale – tegul eina į kariuomenę ir ten išsikrauna, tegul keliais važinėja iš lėto ir negirtuokliauja, nenusikalsta, žiūri televizorių vakarais, bando laimę loterijoje, gal kada nors jiems suskambės skambutis ir taip jie pateks į televiziją, bet tik į loto, ne į diskusijų laidą – juk kam malonu diskutuoti apie aukštus dalykus su kažin kuo iš griovio... Taip mes galvojame tyliai.
Jalianiausko herojus mums yra kaip mus ginančios nematomos grotos, jis – spektaklio karkasas, minkštas ir plastiškas, o mes, publika, jo rankose – minkštas molis. Jis atsiprašo pabaigoje, kai įvyksta baisiausia, ir mes atleidžiam. Net patikim, kad jis, kaip treneris ir tėvas, kaip vyriškumo idėja, persmelkusi mūsų visuomenę, yra nekaltas. Mes baudžiam idėjos produktus, bet niekad nepasodinam į kalėjimą pačios idėjos – už jokį nusikaltimą, net už didžiausią karą, maža to, mes ir toliau jai leidžiam vadovauti mūsų miestelių sporto komandoms.
Pagaliau – žiurkiagalviai. Du broliai. Pasakoti jums apie kiekvieną atskirai, ar apie abu iškart? Žefas ir Žefis. Nekokie vardai. Vargiai taps MTV vidžėjais, nors ir dvyniai. Viskas, ką jie turi – vargana, nieko panašaus į tai, apie ką kalba televizorius, kam jis mus bando uždegti. Ar jau patyrėte tą jausmą, kad niekada niekuo netapsit? Nuo jo tik žingsnis iki supratimo, kad esi vakarykštis, iš paralelinio pasaulio, kad nesi. Šukuokis nesišukavęs.
Tiesą sakant, gal jie net ne du, o vienas.
Antikos filosofas Pitagoras sakė, kad žmogaus siela trimatė. Trys pradai joje: naudos vaikymasis, garbės troškimas ir išminties siekis. Modernaus žmogaus siela paprastesnė, judesiai likę tik du – būti ir atrodyti. Kiekvienas esame vieno žmogaus spektaklis.
Leonardas Pobedonoscevas – Žefis, tas, kurio kaukė lyg ir išplaukus. O aš taip norėjau, sako jis, pats išsirinkęs tokį neapčiuopiamą veidą, jis – bet kas, jis – visi. Neapibūdinamas. Kas matė Pobedonoscevą tik per TV, prieštaraus – juk aktorius ryškių bruožų. Nežiūrėkite TV. Eikite į teatrą.
Sergėjaus Ivanovo žiurkiagalvis Žefas – atviresnis, naivesnis, tiesesnis. Tai ta tavo sielos pusė, kuria nepasitiki, bet kuri tave gal išgelbės – jei pasitaikys proga. Gal tapęs menininku, netapsi kaliniu. Nors jei kas klaustų, kuris iš jų pirmas puolė graužti parduotuvės ponią – nesuabejočiau.
Aktoriai Pobedonoscevas ir Ivanovas labai skirtingi, tačiau scenoje jie tobulai kuria vieną dvigalvį ir dvikūnį personažą dengiamosios spalvos rūbais, urzgiantį ir kovojantį su savimi. Ne scenografija, o gerai aktorių valdomas tekstas ir įvarčiai į žiūrovą konstruoja erdvę – paauglių kambario, prekybos centro, kalėjimo. Su tokiais aktoriais gali neišleisti nė lito scenografijai, ji čia būtų tik balastas. Suderinti ir sulipę, žiurkiagalviai pasmerkti jau pradžioje, visą spektaklį tik žiūrime atgal atsuktą istoriją, iš tiesų jų čia net nėra, yra tik Ingos Filipovič pasakotoja, pasitraukus į šalį ir stebinti, manau – pati Natacha, pjesės autorė, ilgaplaukė, didžiaakė, sėdinti vežimėlyje. Neįprastas vaizdas šalyje, kur žmonių vežimėliuose vis dar NĖRA, bet nebijokite, tai moteris iš Respublikos, kur – gana stebuklinga – šiais laikais dar tikima visokiausių žmonių Laisve, Lygybe ir Brolybe. Bent jau teoriškai.
Paprastasis spektaklio aiškinimas per daug paprastas: atseit jei tu gimsti žiurkės galva, tau bus sunku. Kol susirasi kaukę. Net jei ją užsidėsi, ilgai neištversi, imsi vieną kartą ir nukąsi kam galvą. Žiūrovai leipsta. Apie ką jie galvoja, kai juokiasi?
Norėčiau, kad permąstytų žiurkiagalviškumo idėją. Tiek jau to su tais prancūzais ir jų priemiesčiais. Nebūtina visiems domėtis. Kad pagalvotų apie savus žiurkiagalvius – apie visus, kurie atmetami. Kurie nepriklauso kategorijai A.
Prisiminkit – pjesė sukurta Prancūzijoje, bet pastatyta respublikoje, tikinčioje ne Laisve, o Laisva Rinka, vietoj Brolybės vystančioje svainių ir pažinčių kultūrą, o vietoj Lygybės – teoriją, kad turi laimėti stipriausias. Tokioje šalyje, kaip mūsų, žiurkiagalviai yra ne išimtis ar genetinė klaida, jie – taisyklė. A kategorija yra absoliuti siekiamybė, tačiau į ją nepatenka beveik visi – neturtingi, nesivaikantys sėkmės, tiesiog paprasti, geriantys, sėdintys ir iš ten ką tik išėję, sergantys, per daug mylintys, nemokantys įsiteikti, menininkai, mokytojai, gydytojai, pensininkai, romai, kaimynai, nelaimingos moterys, nelaimingi vyrai, pralaiminti krepšinio komanda ir jos bėdulis treneris, visi pavaldiniai, visi maištininkai, vaikinai, vykstantys į Iraką kariauti, kad uždirbtų pinigų savo šeimoms, emigruojantys, studentai prie knygų, net policininkai – beveik kaip tie Žefis ir Žefas, keistai žalios rūbais šąlantys lauke ir pravardžiuojami. Absoliuti dauguma mūsų – žiurkiagalviai, nesėkmės istorijos sėkmės visuomenėje.
O kas tada ta sėkmės visuomenė?
Šis politinis spektaklis pastatytas jaunų žmonių. Tai teikia vilties. Jauni ir ateina žiūrėti, sėdi salėje ir juokiasi. Gali būti, kad juokiasi iš pokšto, iš to, kaip aktoriai žaidžia ir svaidosi frazėmis, o gal iš vėjo švilpimo scenoje ar Jalianiausko vyriškumo. O – duok Dieve – juokiasi iš absurdo, iš to, kad juokingas patiems tampa jų noras būti A kategorijos, gerais, sėkmingais, ne iš griovio, ambicingais, aukštesniais, iš noro depiliuoti kūną, iššokti virš savęs, nepraleisti progos, pakilti vienu laipteliu, užsivilkti kreminį chalatą vietoj chaki.
Ko mums taip maga tų chalatų? Pripažinkim – mūsų visuomenėj lygybė nemadinga, esam labai hierarchiški. Kurių galų mums tai? Pakopa po pakopos, pakopa po pakopos (o pabandykite ištarti greitai kelis kartus šią frazę, nepavyks) šuoliuoja broliai scenoje – kaip vienas kūnas, sinchronizuoti žingsniai, tokio žingsnelio išmokstam jau darželyje. Gražu tas šuoliavimas, sako, jis susijęs su pažanga ir įsivaizduojamu klestėjimu, bet va, viena maža bėda – mes neturime užribio negalintiems šuoliuoti taip be atvangos arba nuo pat pradžių nepataikantiems, o juk kai kurie iš mūsų net kojų neturi.
Nepajėgių žmonių sąvartynai neišvengiami ten, kur gyvena dešimtys milijonų. Tik ne čia, čia kiekvienas esam išimtis. Mažoj visuomenėj išmokti į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į vertybę kur kas paprasčiau, negu šimtamilijoninėj. Laiko turim nedaug, bet aplinkybės verčia mokytis: užribis neįmanomas, jis būtų per didelė prabanga, kai mūsų – tik trečdalis Londono.
Mūsų labai nedaug. Kiekvienas – aukso vertės, jei leisite pamatuoti auksu. Tik žiūrintiems iš toli mes galime atrodyt kaip masė, esam tada visi žiurkiagalviai, truputį neaiškiais vardais ir išplaukusiais veidais, kažkas mums amžinai atsiknoję, mes pasiruošę žaisti pasaulio komandoj, bet visada atsarginiai – kaip žiurkės esame labai dideli, o kaip žmonės?
Kaip žmonės mes lygūs.
Įsivaizduojate?
Tai itin politinis spektaklis apie užribio iliuziją. Ne apie nužmogėjusią civilizaciją, kaip ką tik perskaičiau viename atsiliepime, o apie iliuziją visuomenės, prie kurios neva reikia pritapti. O juk nėra prie ko čia pritapti. A kategorija – tik įvaizdis, palaikomas nuolatine šerių depiliacija.
Menininkai nori sukrėsti šiuolaikinį žmogų. Juokinga. Kaip tu sukrėsi spintą, kuri prikimšta iki braškėjimo, vos užsidaro durys? Tu jos nė nepajudinsi. Mes žiūrim žinias kas vakarą apie baisiausius dalykus ir atsivėrimų šou per TV, tai mus grūdina, mes – nesukrečiamieji. Kad tie menininkai žinotų, kaip palengvėjo jų užduotis šiais laikais! Jiems tereikia atidaryti mūsų sielos spintos duris, kad iškristų iš jos visi ten sukrauti rūbai, patalynė, žuvusieji Irake, pranešimas apie pasaulio klimato atšilimą, taukuoti šaukštai, laiškai, servizai, paveikslai, darbo grafikas, slapti žurnalai ir pusė saldainio. Teatras nebeturi būti žemės drebėjimas, užtenka, jei jis randa raktą ir mus išvaduoja. Kitaip tikrai nugraušim kam nors rankas neištvėrę įtampos – kvailos neegzistuojančios „sėkmės visuomenės“ įtampos.
Norėčiau dar kartą pažiūrėti spektaklį. Bet ką daryti su „Audronio Liugos produkcija“, kuri jį taip retai rodo, o gal jau visai neberodys? Gal ji nepasitiki manim, žiurkiagalviu Lietuvos žiūrovu? Tada labai klysta. Man reikia teatro, žaidžiančio atvirai. Ne dėl keiksmažodžių vardan keiksmažodžių. Ne dėl vaizduotės šėlsmo vardan režisieriaus psichoterapijos. Ne dėl cirko. Ne dėl „žiūroviškumo“ po kuriuo slepiasi infantilumas. Reikia pasitikinčio savimi ir manimi teatro, kuriamo prakaitu ir gal net truputį krauju. Daugiau.
