Lietuvos teatro ir kino korifėjus, pedagogas Valentinas Masalskis įsitikinęs, kad mes išgyvename ne krizę, o dvasinį nuopuolį. Tačiau ir didžiausioje duobėje, anot aktoriaus, galime pasirinkti: kristi dar giliau į duobę ar tapti idealais kitiems.
Koks, jūsų nuomone, šiandien yra lietuviškas teatras?
Jis yra dykvietėje, stagnacijoje. Mūsų teatrai yra bevaisiai,
neįdomūs, neieškantys. Mes į teatrą einame kaip į profesiją, kaip į darbą, ir vaikai jau nebenori eiti į tokį teatrą.
O laurai, tarptautinis pripažinimas, pasaulyje žinomi vardai?
Kur jūs radote tarptautinį pripažinimą? Ar tai tie trys spektakliai, kurie yra vežiojami kaip reklama? Pripažinimas yra tai, kas turi tęstinumą. Aš nematau čia tęstinumo, aš nematau jokios mokyklos, atsidavimo mokyklos, aktorinės mokyklos. Mes esame dideli garbėtroškos, pučiamės, sakome, kad turime lietuvišką teatrą ar kiną. O kas išėjo? Turime tris keturis spektaklius, kuriuos greit pardavėme ir pradėjome daryti savo vardus. Ne mokyklą.
Sabonis su Marčiulioniu sukūrė krepšinio mokyklas, ir Lietuvoje yra krepšinis. O teatras? Mes tik savo vardus išplatiname: Nekrošius - savo, Vaitkus - savo, Koršunovas - savo, Tuminas - Maskvoj.... Čia ne pripažinimas - tai prekinis ženklas.
Manau, kad teatras dabar turi būti archetipinis, labai aiškios formos, žiūrovą reikia sujaudinti. O kaip sujaudinti žmogų, kuris turi tiek gundymų aplinkui, tiek dirgiklių, tiek beprasmių žodžių? Pradedu galvoti, ar šiais laikais įmanoma iš viso vaidinti klasikinę dramą, pavyzdžiui, visą „Karalių Lyrą"? Neįmanoma. Nebent vieną sceną padarytum kaip spektaklį. Mes dabar taip mikroskopiškai žinome apie žmogų, kad ne su istorija sujaudini - nuo scenos turi sklisti begalinė energija.
Filosofijos scenoje nereikia, reikia energijos, reikia jausmo, reikia apkrėsti pubilką prasme. O kaip apkrėsti tą vartotojišką beprasmišką visuomenę - štai klausimas.
Krizę vadinate dekadansu. Kodėl?
Krizė - per švelnus žodis. Tai yra dekadansas, prancūziškai šis žodis reiškia nuopuolį. Mes tapome tokie egocentristai, kiekvienas sau alfa ir omega - pradžia ir pabaiga. Egocentrizmas yra išpuoselėjęs mūsų garbėtrošką, puikybę - nuo jo prasideda visos septynios didžiosios ydos.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje visos ydos (nuo persivalgymo iki gašlumo) yra nuo ryto iki vakaro skatinamos per televiziją. Ir kol kas nematau vilties. Mes dar nepriėjome duobės savo iškrypime. Aš iš globalaus konteksto neišskiriu Lietuvos - tik mes, „homo sovieticus", dar plėšriau tai darome. Kartais man atrodo, kad prisijungėmė prie Europos kanalizacijos, o ne prie vandentiekio, ir už tikrą pinigą geriame srutas iš kanalizacijos vamzdžio.
Šių dienų aktualija - studijų krepšelis, tūkstančiai už mokslą, ir ypač brangios menų, tarp jų ir aktorystės, studijos. Ką manote?
Net nenoriu kalbėti, čia yra patologija. Jei norime vaiką išmokyti, tai mažinkime vietų, darykime didesnius konkursus. Pavyzdžiui, jei man duotų tuos vaikus (Vilniaus kolegijos pirmakursius. - Red. past.) nuo ryto iki pietų, apmokėtų už darbą - aš per trejus metus iš jų galiu arba padaryti aktorius, arba ne. O dabar aktorius gaminamas šešerius metus. Sakykit, kam aktoriui magistrantūra?
O kad atneš studentas krepšelį, ir pinigai diktuos mokytojui - čia iš viso iškrypimas. Grius dar viena viltis, ir tegul griūva. Jei jie neturi kitokių idėjų, tik pinigines - tegul griūva.
Ar jūs pats sutiktumėte dabar būti jaunas? Ne siela, bet realiai - būti jaunas šioje visuomenėje?
Nenorėčiau būti jaunas, nes nenorėčiau nežinoti, ką daryti šitam pasaulyje. Per tiek metų susirandi savo nedidelę spalvelę šitam paveiksle, tampi viena natele, ir jei ji skleidžia tą garselį teisingai - jauti pasitenkinimą.
O jaunimas, mano galva, visais laikais niekuo nesiskiria. Laiko nėra, keičiasi tik mados veidas. Jei dabar nori pamatyti vergovinę santvarką - nueik į bet kokį biurą. Jei nori pamatyti turtuolį karalių - stebėk naujalietuvį, lipantį į savo mašiną.
Laiko nėra - keičiasi tik formos, pavidalai. O pasipūtimas, garbėtroška, niekinimas vienas kito, mantijų dėjimasis, autoritetų demonstravimas, pozavimai niekur neišnyko, tik išryškėjo. Tiek pat daug yra labai gerų, pasišventusių, pasiaukojusių žmonių.
Jaunimo nenoras gyventi taip, kaip mes, yra senas. Mes turime arba eiti į duobę, arba būti tais idealais, kurie rodytume jaunimui pavyzdį. Turime galvoti, ką mes jiems paliksime. Be pinigų...
